„Dideli cukraus suvartojimo kiekiai skatina lėtinių ligų atsiradimą ir sukelia tikrai daug ir didelių problemų. Vystosi cukrinis diabetas, nutukimas, o iš to seka kitos ligos. Taip pat padidėja cholesterolis, širdies kraujagyslių ligų tikimybė, judėjimo aparato, sąnarių ligos ir visa kita, todėl PSO tikslas – mažinti tą suvartojimo kiekį“, – pasakojo Miglė Kazakevičienė, „Eurovaistinės“ vaistinės ir farmacinės veiklos vadovė.
Vaistininkė išskiria dvi pagrindines cukraus rūšis: natūralųjį ir grynąjį.
„Yra natūraliai esantys cukrūs: medus, įvairūs augalų sirupai ir yra vadinamas pridėtinis, rafinuotas cukrus, dar vadinamas baltąją mirtimi. Jis gaminamas iš cukranendrių, cukrinių runkelių. Tai yra pridėtinis cukrus, kuriuo tiesiog saldiname maistą, geriname skonines savybes“, – pasakojo vaistininkė.
Mitybos specialistė Vaida Kurpienė įsitikinusi, kad pats cukrus savaime nėra kenksmingas ar nuodingas produktas, o kenkia tik per didelis jo kiekis, kurį žmonės kartais gauna patys to nesuvokdami.
„Ar tai pats cukrus, ar tai jo pakaitalai, vis tiek reikia žiūrėti į suvartojimo kiekį ir reguliarumą, kiek dažnai jį valgome. Žmonėms siūlau atkreipti dėmesį į tai, kad cukraus daug suvartojame net nekabindami šaukšteliais iš cukrinės, mat jo daug ir produktuose, kurie žmonėms neatrodo saldūs. Pavyzdžiui, mums gali atrodyti, kad pieno produktuose cukraus apskritai nėra“, – aiškina mitybos specialistė.
PSO cukraus rekomenduoja ne daugiau 25 gramus per dieną. Tačiau, kaip pasakoja V. Kurpienė, nors dauguma žmonių žino, kad, pavyzdžiui, pati vertingiausia duona yra viso grūdo, bemielė, bet perskaitę etiketę sužinosime, kad vienos duonos šimte gramų yra 10-11 gramų cukraus, o kitoje duonoje cukraus yra vos 2-3 gramai ar net mažiau.
„Ir ta, ir ta bus viso grūdo, bemielė duona, bet jau cukraus kiekį, pradėję skaityti etiketes ir tinkamai pasirinkę, mes suvalgysime daug mažesnį“, – įspėja V. Kurpienė.
Siekdama gyventi sveikiau, vilnietė Ieva Šukytė taip pat pradėjo nagrinėti etiketes. Anksčiau save drąsiai galėjusi pavadinti tikrų tikriausia smaliže, pati nevengdavusi gaminti desertų, Ieva metė sau iššūkį ir penkioms savaitėms atsisakė saldžių kepinių, šokolado ir kitų desertų, savo sudėtyje turinčių pridėtinio cukraus.
„Tiesiog gyvenime mėgstu iššūkius. Esu toks žmogus, kuriam patinka save išbandyti ir vieną dieną nusprendžiau pasižiūrėti, ar aš tikrai esu tokia priklausoma nuo cukraus. Daug sportavau, todėl galėdavau valgyti, ką tik panorėjusi. Iš tikrųjų, ir sportavau tam, kad per daug negalvočiau, ką dedu į skrandį, ir ar tai pakenks mano figūrai. Esu desertų mėgėja, pati juos jau seniai gaminu. Buvo likusios penkios savaitės iki Kalėdų ir sugalvojau, kad tą likusį laiką iki švenčių nevalgysiu jokių desertų“, – iššūkio pradžią prisimena Ieva.
Tik pradėjusi riboti pridėtinį cukrų, Ieva suprato, kiek daug jo anksčiau suvalgydavo.
„Tikrai negalvojau, kad aš tiek daug to cukraus valgau ir esu nuo jo priklausoma. Buvo labai sunku, jaučiau, kad ir nuotaika prastėja, ir energijos tiek nebeturiu. Sunkiausia būdavo praėjus kelioms valandoms po pietų. Pasirodo, kad anksčiau automatiškai kažką suvalgydavau – tai šokolado plytelę, tai dar kažką saldaus“, – prisimena I. Šukytė.
Kaip pasakoja V. Kurpienė, žmogaus organizmas, pajutęs energijos trūkumą, pradeda reikalauti ko nors saldaus – gražiai atrodančio deserto, šokoladinio batonėlio ar bent mažo saldainio, ypač antroje dienos pusėje. Tai, anot mitybos specialistės, gali signalizuoti net keletą bėdų.
„Šiaip, žmogus, aišku, turi polinkį norėti to cukraus, bet ne stipriai. Jeigu mes norime jo labai stipriai, tai reiškia, kad mes, pavyzdžiui, neišsimiegame. Tada, ypač antroje dienos pusėje, pradedame jausti energijos trūkumą. Arba mūsų mityba nesubalansuota, galbūt pirmoje dienos pusėje mes valgome per mažai arba gauname per mažai sudėtinių angliavandenių iš daržovių, grūdų ar kitų mažai perdirbtų produktų. Ir tada kas atsitinka? Atsitinka, kad mes norime tą energiją kompensuoti cukrumi“, – įspėja V. Kurpienė.
Pirmiausia mitybos specialistė siūlo ieškoti priežasčių, kodėl žmogus taip nori cukraus, nes tik tą priežastį pašalinus, kaip pasakoja, natūraliai daug mažiau jo norėsis ir galbūt nereikės nei kovoti, gniaužti savęs, nei tuo labiau kentėti.
Jaučiantiems didelį saldumynų potraukį vaistininkė M. Kazakevičienė siūlo cukrų pakeisti kitais gaminiais, panašiais savo forma ar prigimtimi.
„Daug sveikiau yra suvalgyti apelsiną arba sugraužti morką. Tai netgi sveikiau nei, pavyzdžiui, išgerti šių vaisių ir daržovių sultis. Valgant vaisius, daržoves kartu gauname ir skaidulų, o jos stabdo cukraus pasisavinimą žarnyne. Mes tiesiog dalies jo nepasisaviname vien dėl to, kad perteklinis cukrus yra verčiamas tiesiog riebalais organizme“, – aiškina M. Kazakevičienė.
Vaida Kurpienė primena, kad ir natūraliuose gamtos desertuose – vaisiuose taip pat pakankamai daug cukraus, todėl rekomenduoja ir juos riboti ir verčiau rinktis termiškai neapdorotas daržoves.
„Net ir saldesnėse daržovėse, pavyzdžiui, morkose, dėl ko jas daug kas mėgsta, yra daug skaidulų, kurie pristabdo cukrų patekimą į kraują. Tačiau, jei mes morką perverdame, perkepame, tie cukrūs tada vėlgi labai greitai patenka į kraują. Pajausti, kiek produkte yra skaidulų, mes labai lengvai galime pagal tai, kiek reikia maistą kramtyti – kuo daugiau kramtome, tuo daugiau skaidulų.Taip pat ir pagal sotumo jausmą“, – patarimais dalinasi V. Kurpienė.
Atsisakius desertų su pridėtiniu cukrumi ir stipriai apribojus cukraus suvartojimą, Ievai buvo kritusi nuotaika, jausdavo galvos skausmą. Daug sportuojančiai merginai kelias savaites trūko energijos, tačiau netrukus viskas pasikeitė.
„Tie simptomai aprimo ir ilgalaikėje perspektyvoje liko tai, kad iš tiesų sumažėjo cukraus potraukis. Pasibaigus iššūkiui buvau nusprendusi sau skirti apdovanojimą – Kalėdoms iškepti Napaleono tortą. Tai, žinoma, labai skanus desertas, bet labai jau riebus. Ir kaip jūs galvojate, man jo užteko vos mažo gabaliuko, nors anksčiau būčiau suvalgiusi kur kas didesnį gabalą, man tiesiog pasidarė per saldu“, – pasakoja I. Šukytė.
Įprasti desertai Ievai pasidarė tokie saldūs, kad ji net atrado verslo nišą ir, kaip pati sako, šiuo metu gamina desertus, gimusius iš meilės sau. Mergina juos kuria be pridėtinio cukraus, glitimo, kiaušinio ir pieno produktų.
V. Kurpienė tikina, kad mūsų sveikata ir maisto įtaka labai priklauso nuo to, ką mes darome reguliariai. Ne kažko visiškai atsisakome, uždraudžiame sau, o ribojame ir subalansuojame mitybą.
„Ir paradoksas tai, kad kuo mes labiau suvokiame, kad jeigu tikrai kažko norėsime, tai galėsime suvalgyti, tai tas noras irgi mažėja. Nes draudžiamas vaisius visada yra saldesnis“, – įsitikinusi V. Kurpienė.