Kalbėdama apie sergamumą šia liga Lietuvoje, laidos viešnia teigė, kad situacija yra stabili, AIDS plitimo greitis daugmaž atitinka Europos Sąjungos (ES) vidurkį. Deja, mirštamumas didėja.
„Kasmet nuo šios ligos miršta vis daugiau žmonių, todėl mes priskiriami Rytų ir Centrinės Azijos zonai. Tai – vienintelė zona, kur AIDS rodikliai negerėja taip, kaip visame pasaulyje“, – apgailestavo profesorė R. Matulionytė.
Anot jos, Pasaulinė sveikatos organizacija buvo iškėlusi aiškius tikslus 2020 ir 2030 metams. 2020 metų tikslas buvo suvaldyti infekciją, kad ji nustotų plisti.
90 proc. žmonių, kurie užsikrėtę, turėjo žinoti apie savo infekciją, iš jų 90 proc. turėjo gauti gydymą ir 90 proc. tų, kurie gydomi, tas gydymas turėjo būti efektyvus. Deja, šie tikslai neįvykdyti visame pasaulyje, tačiau ne taip smarkiai, kaip Lietuvoje.
„Jeigu Lietuvoje 82–83 proc. užsikrėtusiųjų, manoma, kad žino apie tai, nes pas mus kai kuriose srityse ištyrimo ir testavimo programos yra pakankamai aktyvios, tai blogasis lūžis įvyksta antroje kaskadoje – tik 50 proc. žmonių, kurie žino apie užsikrėtimą, pagal mūsų statistiką, pasiekia gydymo įstaigas. Kodėl – visiškai neaišku. Bet, pagal tą rodiklį, aišku, jeigu neatvyksta, negauna gydymo, visa grandinė užsiveda. Taip mes atsiduriame beveik paskutinėje pozicijoje net ne ES, o Europoje pagal tuos, kurie gauna gydymą ir kuriems jis netgi efektyvus“, – pastebėjo medikė.
2022 m. sausio 1 dieną Lietuvoje buvo registruota 3,5 tūkst. atvejų. Dabar jau yra 200 naujų atvejų. Anot gydytojos, sergamumo situaciją šiek tiek blogina ir į Lietuvą atvykę karo siaubiamos Ukrainos gyventojai. Ukraina laikoma didelio ŽIV paplitimo šalimi. Čia ŽIV paplitimas yra didesnis negu 1 proc.
Taigi, iš visų tų, kuriems Lietuvoje diagnozuota ŽIV, tik šiek tiek virš 1000 žmonių atvyksta į gydymo įstaigas. Neaišku, kodėl taip yra: ar čia statistikos problema, kai nesuskaičiuojami tie užsikrėtusieji, kurie mirė ar galbūt išvyko svetur.
Profesorė R. Matulionytė atkreipė dėmesį į tai, kad nemaža dalis ŽIV infekcijos atvejų Lietuvoje nustatoma įkalintiems asmenims.
„Jie išeina iš įkalinimo įstaigų ir trūksta motyvacijos, trūksta socialinių įgūdžių, pagaliau finansų atvykti pas gydytoją. Taip ir išsiblaško“, – kodėl žmonės neatvyksta gydytis, spėjo gydytoja.
Kartu pašnekovė atkreipė dėmesį į tai, kad užsikrėtusius ŽIV lydi stigma. Net sakoma, kad stigma žudo daugiau negu virusas.
„Tačiau ta stigma Lietuvoje nėra žudantis komponentas. Stigmos indeksas buvo vertintas prieš kelerius metus nevyriausybinių organizacijų. Paskaičiuota, kad daugiau problemų susiję su vidine stigma negu su išorine, kai reikia atvykti pas gydytoją ir taip toliau.
Tačiau, žiūrėdama į Ukrainos pacientus, matau, kokie jie yra suvaržyti. Jie visi kažkodėl sako, kad užsikrėtė gydymo įstaigoje: arba per chirurginę intervenciją, arba odontologą ar galų gale darant manikiūrą. Pagal tai matosi, kiek toli žmogaus teisių prasme Lietuvoje mes esame nuėję, palyginti su Ukraina“, – pastebėjo profesorė.
Paklausta, ar išties įmanoma užsikrėsti ŽIV pas manikiūro meistrą, R. Matulionytė atsakė, kad teoriškai taip, jeigu meistras ką tik darė manikiūrą ŽIV užsikrėtusiam pacientui ir po to nepakeitęs instrumentų tvarkė nagus kitam.
„Viskas labai priklauso nuo taisyklių laikymosi. Bet yra higienos normos, stebėjimas ir, manau, retas kuris taip daro (nedezinfekuoja instrumentų, – red. past.). Reikia, aišku, atkreipti dėmesį, ar manikiūristas išvynioja instrumentus naujai ir taip toliau.
Lietuvos, manau, ir Ukrainos gydymo įstaigose ŽIV infekcija neplinta, tai yra, čia laikomasi visų infekcijos ir sterilizacijos normų. Tam virusui nereikia nieko ypatingo – tik laikytis to, ko apskritai laikomasi dėl visų kitų infekcijų“, – patikino profesorė.
Kartu ji pabrėžė, kad dabar ŽIV infekcija yra pilnai kontroliuojama, o užsikrėtusių išgyvenamumas išaugęs.
„ŽIV infekcija susijusi ne tik su pačiomis sunkiausiomis oportunistinėmis infekcijomis, sakykime, tuberkulioze, kuri yra labai aktuali Lietuvoje, bet ir su nesusijusiomis su ŽIV ligomis, tokiomis kaip miokardo infarktas, piktybinės ligos ir t. t., ypač kada negydoma“, – sakė profesorė.
Deja, nors ŽIV virusas egzistuoja ne vieną dešimtmetį, vargu, ar pavyks greitai sulaukti skiepų nuo jo, nes virusas mutuoja labai greitai.
„Paskutiniuose kongresuose buvo sakoma, kad galbūt pavyks pritaikyti COVID'o patirtį, bet su vakcina labai toli nepasistūmėta. Net stebėti klinikinius tyrimus nebėra įdomu, nes progresas greitai nevyksta ir kol kas ne vakcinoje ateitis.
Tačiau gydymas labai tobulėja. Atsiranda ne tik geriami vaistai, kur užtenka vieną tabletę per dieną išgerti, bet ateina ir ilgai veikiantys vaistai, kuriuos pakaks susileisti kartą per 2 mėnesius, o ateityje – ir kartą per 6 mėn. Yra tie patys antikūnai – ir plačiai neutralizuojantys, ir mono-, kas ir COVID'o metu buvo taikoma. Taigi perspektyvos tikrai geros. Tai valdoma, kaip bet kuri lėtinė liga, kuriai vaistus reikia išgerti kasdien“, – sakė profesorė R. Matulionytė, patarusi tiems, kuriems diagnozuotas ŽIV, gydytis, o kuriems nediagnozuota – išsitirti, juolab, kad tyrimas yra labai nebrangus.