„Vienas reikšmingiausių mineralų yra natris. Natrio rekomenduojama norma – iki 2 g per dieną, – sakė E. Cikanavičiūtė.
– Viename litre mūsų klasikinių mineralinių vandenų Lietuvoje yra 1,7 g natrio, tad išgėrę litrą tokio vandens mes beveik patenkiname visą šio mineralo dienos poreikį. Kadangi širdies ir kraujagyslių ligos bei kiti lėtiniai negalavimai siejami su natrio pertekliumi, kalbant apie mūsų mitybą, todėl turime būti budrūs. Vanduo iš čiaupo paprastai atitinka mažos mineralizacijos vandenį – tokį mes paprastai ir rekomenduojame vartoti kasdien.“
Atėjo vasara. Tikėkimės, bus geri orai, karšta. Daug žmonių sportuos lauke, judės, bus išsiilgę gryno oro ir sporto po karantino. Daug prakaituos, daug gers vandens. Kur šiuo atveju galima paslysti, šįkart rubrikoje „Pas specialistą – be eilės“ kalbamės su Santaros klinikų gydytoja dietologe Evelina Cikanavičiūte. Laidoje kalba šeimos gydytojas Valerijus Morozovas.
Labai dažnai pacientai skundžiasi, kad vartodami paprastą vandenį neatsigeria, – reikia arba citrinos įdėti, arba arbatos įpilti, arba ko nors kito išgerti, tarkim, mineralinio ar giros, tada jie jaučiasi atsigėrę. Ar tokiu atveju žmonėms trūksta vandens, o gal, pavyzdžiui, druskų?
Apskritai geriamasis vanduo skirstomas į mineralinį, stalo, šaltinio ir vandenį iš čiaupo. Kiekvienas iš šių variantų gali būti gazuotas arba ne. Kartais žmonės nustemba, kad vanduo iš čiaupo gali mums būti parduodamas kaip gazuotas vanduo. Kad gazuotas skanesnis, yra tokių duomenų, ir tą kai kurie iš savo patirties gali patvirtinti. Mokslininkai nagrinėja, kodėl egzistuoja toks fenomenas.
Yra tam tikros prielaidų, kad iš tikrųjų gazuotas vanduo skanesnis. Anglies dvideginis, susijungęs su vandeniu, sudaro angliarūgštę, ir ji suteikia specifiškesnį skonį. Dažnai gazuotas vanduo yra mineralinis vanduo – vėl kitoks skonis juntamas, dar turi ir kvapą. Visa tai sukuria skanesnio vandens pojūtį.
Dar vienas netikėtas skonio elementas tas, kad anglies dvideginis mūsų burnoje ir gerklėje dirgina skausmo receptorius. Pasirodo, tas nežymus dirginimas mums malonus. Atitikmuo galėtų būti aštrus maistas. Kai valgome aštrų maistą, negalime sakyti, kad tai labai skanu, bet jaučiame kažkokį pojūtį, kuris mums suteikia malonumą.
Toks lengvas mazochizmas?
Panašiai. Ir dar yra viena priežastis, kodėl galbūt gazuotas vanduo skanesnis ir labiau mus atgaivina, – gazuotas vanduo atrodo šaltesnis.
Sprogsta burbuliukai ir ant liežuvio įvyksta šioks toks procesas. Ar jie nenukeliauja toliau į žarnyną, ten nesprogsta, nesukelia pilvo pūtimo, rėmens graužimo, negrįžta atgal visi susprogę arba nenukeliauja žemyn?
Jie keliauja. Bet jei žmogus, atsigėręs gazuoto vandens, jaučiasi gerai, yra sveikas, jis lygiai taip pat patenkina skysčių poreikį, todėl gazuotas vanduo galėtų būti vartojamas vietoje įprasto vandens. Bet tikrai yra tam tikrų situacijų, ką jūs ir minėjote, – pilvo pūtimas, rėmuo, padidėjęs rūgštingumas, dirgliosios žarnos sindromas, tada gazuotas vanduo paprastai nėra rekomenduojamas vartoti. Visais atvejais žmogus pats turėtų vertinti, kaip jis jaučiasi išgėręs tokio vandens.
Jeigu skanu ir tie burbuliukai netrukdo, tai pirmyn. Bet jei kas nors negerai, verčiau apriboti. Kaip ir dažnai medicinoje.
Vienareikšmiškai.
Pakalbėkime apie mineralinį vandenį. Kažkada mineralinis vanduo netgi buvo vartojamas gydymo tikslais. Tam tikras vanduo buvo skirtas esant mažam skrandžio rūgštingumui, kitas – dideliam; su vienu vandeniu inkstuose tirpindavo vienokius akmenis, su kitu vandeniu – kitokius; būdavo skirto burnos ligų profilaktikai – periodontitui, dantenų uždegimui gydyti, reikėdavo skalauti. Dar ir dabar yra čiaupelių, kurių vandeniu rekomenduojama prasiplauti burną, jei turi kokių nors dantenų ligų arba ėduonis dažnai kimba, bent jau yra toks paprotys. Kodėl dabar nekalbama apie mineralinį, kaip apie gydomąjį vandenį?
Ir badas jau – nebe gydymo metodas, nors anksčiau tikrai būdavo plačiai naudojamas ligoms gydyti.
Pabadavimas vėl madingas.
Turi tam tikrą atgimimą, bet tai nėra tas badas, kuris buvo.
Ir kraujo nuleidimas – nebe gydymo metodas.
Taip (juokiasi). Mineralinis vanduo yra vienas iš senųjų gydymo metodų, bet, mano požiūriu, taip buvo, nes neegzistavo kitų gydymo būdų. Šiuolaikinėje medicinoje gydymas mineraliniu vandeniu labiausiai suklestėjo XIX–XX a. pradžioje, kai pradėjo plisti SPA paslaugos, o tai paskatino mineralinių medžiagų tyrinėjimą. Ar į vidų, ar iš išorės – galbūt tiesiog reikėtų tuo mėgautis, bet vargu ar tai yra gydymo metodas šiuolaikinėje, mokslu pagrįstoje medicinoje.
Kaip graži tradicija gali likti praskalauti burną mineraliniu vandeniu, bet gydymo metodu to nereikėtų laikyti?
Turbūt taip.
Atsimenu, dar mano jaunystėje mineralinis vanduo buvo skirstomas į šarminį ir rūgštinį; jeigu turėdavai kokių nors nevirškinimo problemų, sakydavo išgerti vienokio ar kitokio. Ar vis dar yra tas skirstymas?
Chemine prasme tas skirstymas lieka, bet mes, gydytojai dietologai, to skirstymo turbūt nelabai sureikšminame. Apskritai, kiek man teko peržiūrėti, tarp negazuoto vandens vyrauja šarminis vanduo, o gazuotas pasižymi rūgštine terpe, nes angliarūgštė sukuria pH, kuris yra mažiau nei 7.
Dabar nemažai Lietuvos piliečių rūgština arba šarmina savo organizmą, yra tokia mada. Vieni tai supranta pH lygiu, kiti šiek tiek daugiau į azoto apykaitą įsigilina. Bet jei mane kankina padidėjęs rūgštingumas ir aš vartosiu rūgštesnį mineralinį vandenį, nes toks man skanus, ar pabloginu savo sveikatą? Ar man reikia rinktis neskanų šarminį?
Jeigu mes kalbame apie rūgštingumą, kurį fiziškai jaučiame, tai tokiais atvejais rekomenduojame vengti mineralinio gazuoto vandens, bet nediferencijuojame, ar tas mineralinio pH yra 7, ar mažiau. Juolab kad skrandžio rūgščių pH yra žymiai mažesnis, tai yra rūgštingesnis negu rūgštinio mineralinio pH.
Dar vienas mineralinio vandens skirstymas yra pagal mineralinių medžiagų kiekį, vadinamasis druskingumas. Egzistuoja įvairių mitų, pavyzdžiui, kad druskingo vandens nereikėtų daug gerti, kiti sako, kad išvis reikia gerti izotoninį, kuris atitinka mūsų mikroelementus, kiti aiškina, kad organizmas pats žino, ko jam trūksta, – jeigu nori išgerti sūresnio ar saldesnio, tai tokį ir pasirenki. Kaip čia yra? Ar mes galime padauginti to druskingumo?
Pirmiausia pakalbėkime apie tą teiginį, kad organizmas žino, ko mums trūksta. Man atrodo, kad labiau mes patys norime žinoti, ko galbūt organizmui tariamai trūksta, ir pateisinti savo pasirinkimus, kalbant ne tik apie vandenį, bet kai kuriais atvejais – ir apie maistą. Kasdien vartoti vienareikšmiškai niekada nerekomenduojame rinktis aukštos ar net vidutinės mineralizacijos vandens, nes žmogus rizikuoja padauginti tam tikrų mineralinių medžiagų, ir turbūt čia vienas reikšmingiausių yra natris, jo rekomenduojama iki 2 g per dieną.
Viename litre mūsų klasikinių mineralinių vandenų Lietuvoje yra 1,7 g natrio, tad išgėrę litrą tokio vandens beveik patenkiname visą natrio dienos poreikį. Kadangi širdies ir kraujagyslių ligos bei kiti lėtiniai negalavimai siejami su natrio pertekliumi, kalbant apie mūsų mitybą, todėl turime būti budrūs. Vanduo iš čiaupo paprastai atitinka mažos mineralizacijos vandenį – tokį mes paprastai ir rekomenduojame vartoti kasdien.
Visgi vyrauja nuomonė, kad jeigu labai stipriai sportuoji ir prarandi skysčių, tai su kitokiu nei izotoniniu tirpalu rizikuoji labai greitai prarasti arba, atvirkščiai, gauti per daug mineralų. Tai ar nereikėtų tokiu atveju žmonėms, kurie labai aktyviai leidžia laiką arba darbe labai smarkiai prakaituoja, visgi rinktis izotoninius tirpalus?
Tokiu atveju, manau, bent jau kartais reikėtų atlikti elektrolitų tyrimą kraujyje, patikrinti, kokia ten situacija, ar organizmas susitvarko, ir pagal tai rekomenduoti ar gėrimą, ar galbūt net mineralinių medžiagų papildus, kad būtų galima užtikrinti poreikį.
Dažnai žmonės bijo gerti sūresnį vandenį dėl kitų mineralų pertekliaus. Ar galima padauginti mineralų geriant didelės mineralizacijos vandenį?
Tokių tyrimų labai mažai, sudėtinga rasti tokių duomenų, būtent dėl to mes ganėtinai intuityviai rekomenduojame didelės mineralizacijos vandens kasdien nevartoti, nebent išskirtiniais atvejais: ar kai žmogus linkęs prakaituoti, ar kai yra karšta, ar kai sportuojama; tada mineralai pašalinami su prakaitu, gausesniu negu įprastai.
Visą šeimos gydytojo V. Morozovo ir gydytojos dietologės E. Cikanavičiūtės pokalbį žiūrėkite laidoje „Sveiki! Su gydytoju V. Morozovu“.