„Miego sutrikimai visada kažką signalizuoja žmogui apie jo gyvenimą. Sako, atkreipk dėmesį, kažkas negerai su tavo fizine sveikata, santykiais ar gyvenimo organizavimu. Jei šie organizmo signalai ignoruojami, liga negydoma, ji tampa lėtine, atsparia gydymui. Dar didesnė problema – tai neteisingas miego sutrikimų gydymas. Užsiimant savigyda labai greitai ir lengvai vystosi priklausomybė raminantiems vaistams, jau nekalbant apie bandymą „gydytis“ vis didesnėmis alkoholio dozėmis. Apskritai į miego sutrikimą reikia pasižiūrėti rimtai, kaip į kitus sutrikimus, eksperimentai čia gali nepasiteisinti“, – pasakoja R. Mazaliauskienė, padedanti pacientams įveikti miego sutrikimus.
Įvairūs epidemiologiniai tyrimai nurodo, kad nuo nemigos sutrikimo kenčia apie 20–30 proc. žmonių. Du iš trijų nemiegančiųjų tik protarpiais miega blogai, apie 30–60 proc. vartoja vaistus, bet yra nepatenkinti jais. Daugiau nei trečdalis dėl nemigos sako nesiimantis jokių priemonių ir tik apie 5 proc. patys kreipiasi į gydytoją dėl miego sutrikimų. Specialistės teigimu, tokia statistika išties liūdina, mat išsigydžius miego sutrikimus gyvenimo kokybė pagerėja iš esmės, o bandant gydytis pačiam išgijimas dažniausiai tiesiog atidedamas.
Dažniausios nemigos rūšys pagal priežastį – dvi
„Įvairūs tyrimai rodo, kad nemigos priežastys bene visuomet yra kompleksinės. Tarptautiniai diagnostiniai kriterijai nurodo apie 80 skirtingų miego sutrikimų rūšių, tačiau praktika rodo, nemigą galima suskirstyti į dvi rūšis: pirminės arba antrinės kilmės sutrikimą“, – teigia R. Mazaliauskienė.
Pirminės nemigos esmė yra padidėjęs budrumas visą parą, ji pasireiškia tiek užmigimo, tiek miego palaikymo sunkumais. Tokia nemiga gali būti išmokta ir pasireikšti kaip miego vengimas, lovos baimė ar užmigimo baimė.
Antrinė nemiga – simptominė, ji kyla dėl medicininių ar psichikos ligų, ir gydytojas gali sėkmingai ją gydyti, kai pacientas padeda suprasti jos kilmę. Antrinės nemigos dažniausiai atsiranda dėl esamos psichinės ligos, tarkim, nerimo, depresijos.
Kartais dėl neurologinių ligų, pažeidžiančių smegenų centrus susijusius su miego reguliacija, kartais dėl skausminių jutimų ir neretai – dėl neteisingu paros laiku vartojamų vaistų ar gausaus alkoholio kiekio. Tokia nemiga gali būti sukelta intoksikacijos ar vaisto nutraukimo sindromo.
Lėtinė nemiga – kai simptomai trunka 3 savaites
Įvairūs tyrimai aiškina nemigos rūšies santykį su jos trukme: trumpalaikė nemiga daugeliui yra atsitiktinė, o lėtinė vargina kiekvieną naktį.
„Atsitiktinė nemiga yra trumpa, aiškiai susijusi su traumuojančiu įvykiu, stresu ar ligos sukeltu skausmu. Lėtinė nemiga turi savo rizikos veiksnius, jos kilmė gali būti tiek pirminė, tiek antrinė. Lėtinę nemigą pacientai paprastai vertina kaip sunkesnę. Ji diagnozuojama tada, kai užmigimas yra ilgesnis kaip 30 min, miegama trumpiau kaip 6 val., atsiranda poilsio stoka ryte po miego ir visi šie simptomai stebimi ilgiau kaip 3 savaites“, – aiškina gydytoja psichiatrė ir psichoterapeutė.
Lėtinės nemigos sukeltas poilsio jausmo trūkumas ar mieguistumas ypač kenkia darbo kokybei ir socialinei veiklai. Dėl nemigos atsiradusio dienos mieguistumo pasekmės gali būti gana skaudžios: autoavarijos, lėktuvų katastrofos, susižalojimai darbe. Lėtinė nemiga sukelia varginančias pasekmes vairavimui, darbui, išsilavinimui ir socialiniams ryšiams.
„Pagal išreikštumą nemiga skirstoma į lengvą, vidutinę ir ryškią. Lengva nemiga diagnozuojama, kai pacientui ji pasireiškia beveik kiekvieną naktį, tačiau tik nežymiai blogina gyvenimo kokybę. Vidutinė – kai kiekvienos nakties miegas yra blogas ir lydymas nuovargio, nerimo, dirglumo jausmų nubudus. Ryški – kai miegas nuolatos yra prastas su ryškiais nuovargio simptomais, nerimo sutrikimu, dirglumu ir prasta gyvenimo kokybe“, – vardina R. Mazaliauskienė.
Gydymas – beveik visuomet kompleksinis
Psichikos specialistės teigimu, valdant nemigą svarbu individualus požiūris į kiekvieną pacientą. Nustačius nemigos priežastis svarbu numatyti kompleksines gydymo priemones, kurių tikslas – išsaugoti miego ir budrumo struktūrą, nesukeliant dienos mieguistumo.
„Nemedikamentinis gydymas susideda iš psichoterapijos ir socioterapijos metodų. Gydant vaistais, net nereikia sakyti, kad itin svarbus yra jų parinkimas, dozavimas, paciento stebėsena ir gydymo korekcijos prireikus. Retas žmogus pagalvoja, kiek kriterijų gydytojas vertina, parinkdamas vaistus: žmogaus amžių, nemigos priežastis ir trukmėę, dienos mieguistumą ar budrumo stoką, grįžtamosios nemigos galimybę, nemigos poveikį atminčiai, dėmesiui, psichomotorinei veiklai, net kvėpavimui. Indikacijos yra ir kitos psichinės ligos, vaistų netoleravimas, pripratimo prie vaistų polinkis“, – vardina gydytoja psichiatrė ir psichoterapeutė R. Mazaliauskienė.
Pasak jos, sėkmingam nemigos gydymui labai svarbus yra bendras paciento ir gydytojo darbas. Geri rezultatai pasiekiami individualizuojant gydymą: taikant tiek nemedikamentines priemones, tiek, prireikus, laiku pereinant prie vaisto vartojimo, laiku ir numatant „vaisto atostogas“.