– Kokie fiziniai simptomai rodo, kad žmogus patiria stresą?
– Streso būsena iš esmės nėra kažkas ko reikėtų bijoti. Stresas yra adaptatyvus ir padėjo žmonijai išgyventi iki šios dienos. Tai yra natūrali žmogaus reakcija į grėsmę: matau mešką, sukyla stresas, organizme pradeda vykti įvairios permainos, kad kūnas pasiruoštų bėgti arba kovoti. Problema atsiranda tada, kai stresas tampa chroniškas. Ir tos pačios kūno reakcijos, kurios turėjo nustoti veikusios vos tik priešui pasitraukus, ir toliau yra įjungtos mūsų organizme.
– Kokios tos reakcijos?
– Visos tos, kurios mus paruošia bėgimui arba kovai: širdis plaka dažniau, raumenys įsitempia, prakaitavimas padidėja, kraujagyslės, esančios arčiau odos susitraukia, kad nenukraujuotume, jei priešas sužalotų. Virškinimas ir imunitetas lieka antrame plane, nes dabar svarbiausia išgyventi, tad visa energija perkeliama iš ne staigaus būtinumo sistemų į tas, kurios gali mums pasitarnauti išgyvenime. Kai tai yra patiriama ilgu laikotarpiu, prasideda galvos skausmai, nuovargis, nemiga, kvėpavimo sutrikimai, odos problemos. Kai imuninė sistema ilgam nustumiama į šoną – ligos pradeda vystytis, matome begalę kitų psichosomatinių simptomų, kurie gali pasireikšti per daugelį kitų organų: akis, virškinimo traktą, širdį, odą.
– Kaip skirtingi žmonės patiria stresą? Ar yra universalių požymių?
– Kiekvienas žmogus patiria stresą savaip – kas vienam kelia stresą, kitam atrodo iššūkis arba net lengvai įveikiama užduotis. Šiuos skirtumus lemia mūsų temperamentas, asmeninės savybės, vaikystės patirtys. Tie žmonės, kurie mato grėsmę viskame, netgi ten, kur realios grėsmės nėra ir ji yra tik įsivaizduojama, patiria daugiausia streso.
Siekiant suprasti, kokiu momentu kyla stresas, įsivaizduokime senovines dvipuses svarstykles – ant vienos svarstyklių pusės padedame reikalavimus, kuriuos mums iškelia aplinka arba mes patys sau, o kitoje pusėje yra mūsų resursai: laikas, žinios, sugebėjimai, paramos ratas, emociniai, ekonominiai resursai. Jei reikalavimai yra didesni nei mūsų turimi resursai, pradedame jausti grėsmę. Įdomu tai, kad du žmonės, turėdami tokius pat resursus, apie jiems iškeltus vienodus reikalavimus gali jaustis skirtingai.
Moderuojantys veiksniai, kurie lemia šiuos skirtumus, yra optimizmas, gebėjimas mąstyti racionaliai, o ne emociškai, planavimo sugebėjimai, atjauta ir pasitikėjimas savimi – visa tai mažina stresą. Jei žmogus nepasitiki savimi, mano, kad neturi resursų arba jų turi nepakankamai, nors iš šono žiūrint, sakytume, kad jų turi užtektinai – jis jaus stresą. Tokie veiksniai kaip perfekcionizmas, jausmas, kad niekada nesi pakankamas, bandymas įtikti kitiems – taip pat lemia didesnį streso pojūtį.
– Kuo nuo anksčiau išvardintų streso požymių skiriasi emocinio perdegimo požymiai? Kaip jie pasireiškia?
– Kai jaučiame stresą, galime tiesiog gerai išsimiegoti, pasiimti porą laisvų dienų ir vėl jaustis gerai, o perdegimas yra multifaktorinis fenomenas, kurio pagrindiniai trys simptomai: emocinis išsekimas, ciniškumas ir sumažėjęs efektyvumas. Tai pasireiškia per nuolatinį išsekimo jausmą, kai nepadeda net miegas, jei apskritai pavyksta pakankamai išsimiegoti, negatyvų požiūrį į viską ir visus arba tiesiog apatiją, kai atitolstama nuo žmonių, nes visi tiesiog erzina, sunku susikoncentruoti į darbą, atsiranda jausmas, kad nesugebu, nesu kompetentingas, nėra prasmės kažką apskritai daryti.
– Kokios profesijos ar gyvenimo būdai labiausiai susiję su perdegimo rizika?
– Manau, kad visi gali patirti perdegimą. Neretai klaidingai manoma, kad jį dažniausiai patiria „emociškai silpni“ žmonės, bet tai yra didžiausias melas. Daug dažniau matau perdegimą asmenyse, kurie yra tokie ambicingi, tokie pajėgūs, tokie pasišventę darbui ir tokie atsakingi, kad jie stumia save į priekį per toli arba per greitai ir ignoruoja visus kūno siunčiamus signalus. Jie įtikina save, kad „sėkmė ir neturi būti lengva.“ Nežinau ar kas jiems sakė, kad „neturi būti lengva“ nėra tas pats, kas „velniškai sunki ir reikalaujanti paaukoti visą save.“ Tarp šių dviejų dalykų yra vietos ir kitiems pasirinkimams.
– Kokią įtaką perdegimui daro gyvenimo balansavimas tarp darbo ir poilsio?
– Perdegimas nėra tik pernelyg didelio streso ar didelio darbo krūvio pasekmė. Net jaučiant didelį stresą ir turint nesibaigiantį darbų sąrašą, jei darbe yra kas palaiko, jei jaučiama, kad su mumis elgiasi teisingai, kad rūpime darbovietei tiek pat, kiek ji rūpi mums, kad dirbame dėl bendros prasmingos vizijos – galime išvengti perdegimo. Visi šie amortizatoriai gali būti integruoti kaip prevencinės priemonės nuo perdegimo – tai dalykai, kurie nereikalauja biudžeto.
Daug daugiau nei komandos darbostogos Balyje, gali padėti paprastesni dalykai. Yra daug studijų, kurios rodo, kaip perdėtas valdymas, kontrolės jausmo nebuvimas, neaiškūs lūkesčiai darbe, pripažinimo ir įvertinimo stoka – tiesia kelią į perdegimą. Darbo ir poilsio balansas, be jokios abejonės, yra tai, ką mes patys galime padaryti, kad sumažintume perdegimo riziką. „Nesinešti“ darbo į namus, išjungti darbinius komunikacijos kanalus, kad mūsų nervų sistema turėtų laiko atsistatyti ir grįžti į darbą pailsėjusi. Nedirbti viršvalandžių daugiau nei dvi dienas iš eilės, nusibrėžti savo limitus, informuoti apie juos kitus ir patiems jų laikytis. Tai suprantame daug vėliau gyvenime, kai pasižiūrime atgal ir suvokiame, kad per daug laiko paaukojome darbui. Grečiausiai niekada negirdėjote žmogaus sakant: „gailiuosi, kad daugiau valandų nepraleidau darbe.“
Taip pat, daug dalykų gali padaryti ir darbdaviai, siekiant apsaugoti savo darbuotojus – prarasti darbuotoją keliems mėnesiams, kol jis atsigaus nuo perdegimo – kainuoja daug daugiau, nei įvesti psichologinės gerovės ir pozityvios kompanijos kultūros praktikas.
– Kaip galima atpažinti perdegimo pradžią?
– Kai pradedate pastebėti, kad ryte atsikėlę jaučiatės nepailsėję – tai turėtų būti didelė raudona vėliava. Kai tampa sunku susikoncentruoti, kai pasidarote ne tokie efektyvūs kaip anksčiau, kai pastebite, kad sunku atsiminti informaciją, kai sutrinka miegas, kai pradedate pastebėti pasikartojantį negatyvų požiūrį į viską ir visus, apatiją, staigią nuotaikų kaitą, kai pradedate vengti žmonių. Dar vienas galimas požymis yra imuninės sistemos susilpnėjimas, pavyzdžiui, dažnai peršalate.
– Kokie yra svarbiausi žingsniai, kurių galima imtis siekiant išvengti perdegimo?
– Pažinti save, savo ribas, savo varomąją jėgą, atsakyti sau, kodėl dirbu tiek daug, ar reikalavimai, kuriuos turiu, yra realūs, ką realistiškai galiu padaryti su turimais resursais, ar jaučiuosi, kad mano pastangos vertinamos, ar su manimi elgiamasi teisingai, ar mane pripažįsta kai to nusipelniau, ar turiu žmonių, kurie mane palaiko, ar jaučiuosi, kad turiu kontrolę savo darbe, ar mane spaudžia kiti, ar aš pats save spaudžiu, ar realistiški mano tikslai? Pirmiausia reikia atsakyti į šiuos ir daugelį kitų klausimų, kad identifikuotume problemą ir tuomet imtis atitinkamų priemonių jai spręsti.
– Kaip „gydyti“ perdegimą?
– Jei perdegimas jau pasiekęs epogėjų, geriausia būtų pasikonsultuoti su psichoterapeutu, siekiant giliau suvokti perdegimo priežastis ir rasti efektyvių būdų jam įveikti. Ar tai būtų maži pokyčiai, kaip: mokymasis ilsėtis, mokymasis sakyti „ne“ ar netgi palikimas to darbo, kuris kenkia sveikatai ir kokybiškam gyvenimui. Tuo pačiu, svarbu stiprinti socialinį ratą, ieškant artimųjų ir draugų paramos bei mokantis atvirai kalbėti apie savo poreikius ir ribas.
– Kaip artimieji ar draugai gali padėti žmogui, patiriančiam perdegimą ar stresą?
– Pirmiausia, gerbdami žmogaus poreikius – net jei žmogus nori būti vienas. Taip pat, suteikdami emocinę paramą – tiesiog išklausydami, padėdami organizuoti arba dalyvaudami veiklose, kurios skatintų sugrįžimą į pamirštus pomėgius, į balansą. Rodyti supratingumą ir kantrybę, nespaudžiant ir leidžiant žmogui atsistatyti savo tempu.
– Kokie požymiai rodo, kad laikas kreiptis į specialistą dėl perdegimo ar streso?
– Kai žmogus jaučia, kad gyvenimo ritmo sulėtinimas nebepadeda, kad išsekimo jausmas negerėja ir, kad nėra jėgų ir motyvacijos nei darbui, nei asmeniniam gyvenimui.
– Kaip manote, ar žmonės pakankamai komunikuoja apie šias problemas su savo artimaisiais, darbdaviais?
– Iš savo patirties galiu pasakyti, kad daugelis žmonių nėra linkę atvirai kalbėti apie perdegimą darbe, ypač su savo darbdaviais. Dažnai jie bijo pasirodyti silpni arba nesugebantys susitvarkyti su užduotimis. Tai ypač būdinga žmonėms, dirbantiems aplinkoje, kurioje pabrėžiamas aukštas produktyvumas ir efektyvumas. Gaila, tačiau daugeliu atvejų žmonės pasidalina savo patiriamais sunkumais tik tada, kai problema tampa kritiška – kai atsiranda fiziniai ar emociniai perdegimo simptomai. Vienas iš mano asmeninių darbo tikslų – skatinti atvirą komunikaciją apie šiuos klausimus darbo vietoje. Vesdama seminarus įmonėse apie perdegimo prevenciją, aš pastebiu, kad darbuotojai noriai dalyvauja ir dalinasi savo patirtimis šia tema, kai jiems suteikiama saugi erdvė apie tai kalbėti. Visada skatinu tiek darbuotojus, tiek darbdavius kalbėti apie perdegimą ir sunkumus atvirai, nes tik bendromis pastangomis galima sukurti sveikesnę darbo aplinką.
– Ar žmogus, buvęs perdegimo būsenoje, gali iš naujo pamilti anksčiau vykdytą veiklą?
– Žinoma, žmogus gali mylėti tai, ką daro ir vis tiek patirti perdegimą. Priklauso, kokie faktoriai atvedė iki perdegimo. Jei vidiniai, tokie kaip: mano paties perfekcionizmas, jausmas, kad nesu pakankamas, kad reikia įtikti, kad mano poreikiai nesvarbūs, kad ribų nustatinėti negaliu, kurie yra visai nesusiję su darboviete – juos išsprendus galima grįžti ir jaustis gerai net ir buvusiame darbe. Jei tie faktoriai, dėl kurių patyrėme perdegimą, daugiau ateina iš darbo aplinkos pusės, jos kultūros – reiškia, kad tai nėra mūsų kontrolėje ir galime bandyti įdiegti kažkokius pokyčius grįžus – išsakyti savo poreikius, nustatyti savo ribas, bet tai negarantuoja, kad į juos bus atsižvelgta. Tokiu atveju, likti yra rizikinga, nes, daug šansų, kad perdegimas pasikartos.