Ši knyga – tai vėžio istorijos tyrinėjimai. Joje nebandyta rasti metodų, kaip išgydyti vėžį. Šiuo metu dažniausiai tai vis dar neįmanoma. Tikslas – pateikti be galo įdomios kelionės kroniką, kuri leido suprasti didžiausią žmogaus ligų paslaptį. Turbūt tai pati keisčiausia ir įdomiausia istorija moksle. Kas yra vėžys? Kaip jis vystosi?
Per pastaruosius šimtą metų vėžio supratimas patyrė tris didžiulius pasikeitimus. Iš pradžių manėme, kad vėžys – tai liga, kurią sukelia perteklinis augimas. Tai tiesa, bet nepaaiškina, kodėl vėžys auga. Vėliau supratome, kad vėžys vystosi dėl besikaupiančių genetinių mutacijų, kurios sukelia perteklinį augimą. Tai taip pat tiesa, bet nepaaiškina, kodėl kaupiasi genetinės mutacijos. O visai neseniai atsirado visiškai naujas vėžio supratimas. Vėžys – tai liga, nepanaši į jokią kitą žmogaus ligą. Tai – ne infekcija. Ir ne autoimuninė liga. Taip pat ir ne kraujagyslių liga. Tai ne liga, kurią sukelia toksinai. Vėžys vystosi iš mūsų pačių ląstelių, tačiau galų gale virsta tarsi svetima rūšimi. Pasitelkus šią paradigmą, sukurti nauji vaistai, kurie pirmą kartą gali nutraukti šį „apkasų“ karą.
Esminis šios knygos klausimas – kas normalias organizmo ląsteles paverčia vėžinėmis, kurios atsiranda pas tam tikrus žmones esant tam tikroms situacijoms, bet neatsiranda pas kitus? Kitaip tariant, kas sukelia vėžį?
Dr. Jasonas Fungas siūlo revoliucingai naują požiūrį į šią agresyvią, dažnai mirtiną ligą, paaiškindamas, kokia tai liga, kaip ji pasireiškia ir kodėl taip sunku gydyti. Šiame susimąsti priverčiančiame pasakojime pateikiama daug medicininės bendruomenės klaidingų žingsnių vėžio mokslinių tyrimų srityje, o ypač susitelkimą į genetiką, pamirštant sąlygas, kuriomis vėžys gali nekliudomas tarpti.
Dr. J. Fungas pateikia naują paradigmą, kaip susidoroti su vėžiu, ir rekomendacijų, kurios padės mums šiai pavojingai sėklai sukurti priešišką dirvą. Viena šių strategijų – protarpinis nevalgymas, kurio metu sumažėja gliukozės ir insulino koncentracijos kraujyje, be to, insulino išsiskyrimą skatinančio maisto, tokio kaip cukrus ir perdirbti angliavandeniai, atsisakymas.
Šimtus metų vėžys vaizduojamas kaip svetimas įsibrovėlis, kurio negalime sustabdyti. Jei pakeisime požiūrį į vėžį ir suprasime jį kaip savo sveikų ląstelių sukilimą, galų gale perimsime jo kontrolės vadžias į savo rankas. Vėžio sėkla gali glūdėti kiekviename iš mūsų, tačiau gebėjimas pakeisti dirvą šiai sėklai – mūsų pačių rankose.
Portalas „Delfi“ pristato Jasono Fungo knygos „Vėžio kodas“ ištrauką:
Galbūt vėžį sukelia vitaminų trūkumas ir, jei taip, papildai galėtų sumažinti vėžio riziką? Vitaminai – puiki verslo gysla. Žmonėms patinka papildai. Ir graži svajonė, kad vien tik geriant vitaminus galima sumažinti vėžio riziką. Taigi, išbandėme ir juos, bet rezultatai nenudžiugino.
Pirmasis tarp išaukštintųjų buvo beta karotenas, vitamino A pirmtakas, suteikiantis morkoms oranžinę spalvą ir galingas antioksidantas. 1994-aisiais atliktame atsitiktinių imčių kontroliuojamame tyrime užduotas klausimas, ar beta karoteno papildai sumažina širdies ligų ir (ar) vėžio riziką. Nors viltys buvo didelės, atsakymas, deja, buvo – ne. Vėžio negalime vadinti paprasta beta karoteno trūkumo liga, panašia į skorbutą, kurį sukelia vitamino C trūkumas. Blogos naujienos vitaminų mėgėjams.
Tačiau blogiausios naujienos gautos vėliau: beta karoteno papildai netgi padidino mirtingumą nuo vėžio ir bendrą mirtingumą. Iš pradžių manyta, kad šis radinys gautas atsitiktinai, tačiau 1996-aisiais atliktas panašus tyrimas davė panašius rezultatus. Kaip iš pažiūros naudingų vitaminų vartojimas gali padidinti vėžio riziką? Ši paslaptis buvo atskleista tik po kelerių metų – vėžys panašus į invazinę rūšį. Vitaminai šioms greitai augančioms ląstelėms duoda daugiau naudos nei lėčiau augančioms normalioms ląstelėms.
Vėžinės ląstelės nepaliaujamai auga ir niekuomet nesustoja. Tačiau net ir jos negali augti be maistinių medžiagų. Pastatyti plytų sieną neturint plytų neįmanoma, net ir pačiam geriausiam statybininkui pasaulyje. Greitai augančioms vėžinėms ląstelėms reikia nuolatinio maistinių medžiagų šaltinio. Vitaminai nepriverčia ląstelių suvėžėti, tačiau kai vėžys organizme jau tūno, jie tikrai gali padėti jam užaugti. Maitinti vėžį vitaminais – tas pats, kaip pabarstyti tuščią lauką trąšomis ir tikėtis, kad užaugs graži, vešli pievelė. Norite, kad užaugtų žolė, tačiau greičiausiai auga piktžolės, kurios pasisavina visas trąšas ir auga kaip kokios... piktžolės.
Kai dideliais kiekiais geriame tokias gyvybiškai svarbias maistines medžiagas kaip beta karotenas, vėžys mūsų organizme auga taip pat aktyviai, kaip tos piktžolės. O vėžio augimo nereikia skatinti, tiesą sakant, jį reikia slopinti.
Antrieji tarp išaukštintųjų buvo folatai, vandenyje tirpūs B grupės vitaminai, kurių gausu lapinėse, ankštinėse daržovėse ir grūduose. Šis vitaminas toks svarbus tinkamam ląstelių augimui, kad Jungtinėse Valstijose įvestas privalomas miltų papildymas folio rūgštimi. Folatų papildai lėmė vieną nuostabių moderniųjų laikų sėkmės istorijų. Net ir puikios mitybos vakarietiškose populiacijose besilaukiančioms moterims skiriami folatų arba folio rūgšties papildai ženkliai sumažino nervinio vamzdelio defektų dažnį naujagimiams. Aštuntajame ir devintajame dešimtmetyje organizuotų stebėjimo tyrimų antplūdis parodė, kad folatų trūkumas mityboje galbūt gali padidinti širdies ligų ir storosios žarnos vėžio riziką. Didžiulė B grupės vitaminų papildų vartojimo banga XXI amžiaus pradžioje leido atlikti didelės apimties tyrimus ir įsitikinti, ar galima sumažinti šių ligų dažnį papildais.
Deja, 2006-aisiais išspausdinti HOPE2 atsitiktinių imčių tyrimo rezultatai parodė, kad folatų ir vitamino B12 papildai nesumažina širdies ligų rizikos. O ką galima būtų pasakyti apie vėžį? Tyrime pastebėta nerimą kelianti tendencija: papildai didina ir storosios žarnos (36 procentais), ir prostatos vėžio (2 procentais) riziką. Tai jau savaime buvo didelė raudona vėliava, tačiau dar blogesnės naujienos gautos vėliau. Storosios žarnos vėžio prevencijos aspirinu ir folatais tyrime nustatyta, kad šešerius metus vartojami folatų papildai padidina išplitusio vėžio riziką 67 proc. Kitame tyrime nustatyta, kad vitamino B12 papildus vartojančioms krūties vėžiu sergančioms pacientėms buvo didesnė ligos pasikartojimo ir mirties rizika.
Du didelės apimties tyrimai, Norvegijos vitaminų ir Vakarų Norvegijos B grupės vitaminų intervencinis tyrimas, patvirtino, kad didelės B grupės vitaminų dozės nesumažina širdies ligų rizikos. Kokios naujienos dėl vėžio? Reikšmingi skirtumai gauti, tačiau ne papildų naudai. Folatų papildai padidino vėžio riziką 21 proc., o mirties nuo vėžio riziką – 38 proc. Nieko gero. Vitaminais žmonių nuo vėžio apsaugoti negalime; mes netgi labiau juos susargdiname.
Winstonas Churchillis kartą pasakė: „Tie, kurie nesugeba išmokti istorijos pamokų, pasmerkti kartoti savo klaidas.“ Jei būtume šiek tiek prisiminę medicinos istoriją, šio „atsiprašome“ skyriaus istorijoje galėjome išvengti. 1947-aisiais moderniosios chemoterapijos pradininkas dr. Sidney‘us Farberis išbandė folatų papildus su 90 nepagydomu vėžiu sergančių pacientų. Kai kuriais atvejais, ypač leukemijos, vėžio augimas stipriai paspartėjo. Pacientams pablogėjo, o ne pagerėjo.
Tačiau iš tiesų puikaus mokslininko požymis yra tas, kad jis geba pakeisti savo mąstymą, gavęs naujų faktų. Supratęs, kad folio rūgštis vėžį pasunkina, Farberis nusprendė pabandyti folatų blokatorių aminopteriną. Mokslininkas svarstė teisingai: jei nuo folatų pacientams blogiau, tuomet jų blokavimas galbūt gali padėti. Šis reikšmingas atradimas paženklino moderniosios chemoterapijos eros pradžią. Sergančiųjų leukemija būklė iš tiesų beveik stebuklingai, nors ir laikinai, pagerėdavo.
Penktajame dešimtmetyje modernioji chemoterapija buvo grįsta vieninteliu pastebėjimu, kad folatų skyrimas pasunkina vėžį. O XXI amžiaus pradžioje milijonai vėžio moksliniams tyrimams skirtų dolerių buvo išleisti vien tam, kad būtų įrodytas gerai žinomas faktas. Pasitelkus logiką, nesunku suprasti, kodėl didelės vitaminų dozės padidina vėžio riziką. Juk vėžio ląstelės auga kaip išprotėjusios. Didelės vitaminų dozės skatina augimą. Viskas iš tiesų labai paprasta.
Vitamino C trūkumas sukelia skorbutą, kuris buvo ypač pavojingas jūreiviams nuo XVI iki XIX amžiaus. Ilgose kelionėse vandenynais be pakankamo vitamino C kiekio maiste skorbutas pasireikšdavo lengvai susidarančiomis mėlynėmis, patinusiomis galūnėmis ir uždegimo apimtomis dantenomis. Ligą galiausiai imta gydyti, jūreiviams ilgose kelionėse duodant apelsinų ir citrinų. Vitaminas C gali išgydyti skorbutą. O vėžį?
Aštuntajame dešimtmetyje Linus Paulingas – vienintelis žmogus istorijoje, gavęs dvi nesusijusias Nobelio premijas, chemijos srityje ir taikos – tapo aršiu vitamino C papildų šalininku, manydamas, kad šiuo vitaminu galima išgydyti ir paprastą peršalimą, ir vėžį. Deja, naujesni tyrimai neįrodė priešvėžinių vitamino C savybių. 2015-aisiais apžvelgus visus iki tol atliktus tyrimus padaryta išvada, kad „nėra jokių įrodymų, kurie pagrįstų vitamino C naudojimą vėžio prevencijai“. Vitaminas C svarbus Karibų jūros piratams, tačiau negali apsaugoti ar išgydyti bet kokios formos vėžio.
Pirmą kartą mokslininkai iškėlė mintį, kad saulės spinduliai gali mažinti vėžio riziką, dar 1937-aisiais. 1941-aisiais tyrimuose nustatyta, kad gyvenant didesnėse aukštumose (kur mažiau saulės šviesos) mirties nuo vėžio rizika yra didesnė. Šį ryšį buvo bandoma paaiškinti apsauginiu vitamino D poveikiu, kuris pasigamina odoje, ją paveikus saulės ultravioletiniais B (UVB) spinduliais.
Daugeliui žmonių saulės spinduliai yra vienintelis reikšmingas vitamino D šaltinis, nes natūralių maistinių vitamino D šaltinių nėra daug. Tačiau didesnis UVB spindulių kiekis padidina ir melanomos riziką, todėl daug vilčių teikianti alternatyva buvo vitamino D papildai, kurie ypač išpopuliarėjo XXI amžiaus pirmojo dešimtmečio viduryje.
Tyrimai su gyvūnais ir žmonėmis rodė didelį vitamino D kaip priešvėžinio preparato potencialą. Vitaminas D slopino vėžinių ląstelių proliferaciją, skatino apoptozę (vieną svarbiausių priešvėžinių gynybos mechanizmų), slopino naujų kraujagyslių susidarymą, mažino naviko invazyvumą ir polinkį metastazuoti. Trečiajame nacionaliniame sveikatos ir mitybos vertinimo tyrime, didžiuliame amerikiečių tyrime, kuriame ištirta daugiau nei 13 tūkstančių suaugusiųjų, nustatyta, kad mažesnės vitamino D koncentracijos susijusios su 26 proc. padidėjusiu bendru mirtingumu, daugiausia dėl širdies ligų ir vėžio, dviejų svarbiausių amerikiečių žudikų.
Norėdami rasti galutinius atsakymus, nacionalinių sveikatos institutų mokslininkai atsitiktiniu būdu suskirstė daugiau nei 25 000 tyrimo dalyvių į dvi grupes didžiulės apimties tyrime, kuriame 5,3 metų tirti vitamino D papildai ir dar vieno tuo metu ypač populiaraus papildo, jūrinės kilmės ilgų grandžių n-3 riebalų rūgščių (taip pat vadinamų omega-3 riebalų rūgštimis) poveikis. Deja, šiame tyrime negauta jokių įrodymų, kad kuris nors iš šių papildų gali apsaugoti nuo vėžio. Krūties vėžiui netinka. Prostatos vėžiui – taip pat. Ir storosios žarnos vėžiui netinka. Jokios naudos negauta ir širdies ligų prevencijai. Šie rezultatai patvirtinti ir 2018-aisiais išspausdintuose „Vitamino D vertinimo tyrimo rezultatuose“. Žalingų poveikių šiame tyrime nenustatyta, tačiau naudingų taip pat negauta.
Vitaminas E – tai riebaluose tirpus antioksidantinis vitaminas, kuris ypač išpopuliarėjo paskutiniame dešimtmetyje ir pagarsėjo kaip galimai sumažinantis širdies ligų ir vėžio riziką. Deja, nuo to laiko atlikti didelės apimties atsitiktinių imčių tyrimai nepatvirtino, kad vitamino E papildai sumažina storosios žarnos, plaučių, prostatos ar bendrą vėžio riziką.
Šį tyrimą taip pat lydėjo pavojaus signalų šešėlis. 2009-aisiais atliktame didelės apimties seleno ir vitamino E vėžio prevencijai tyrime jokios naudos, mažinant prostatos vėžio riziką, negauta. Tačiau po ilgesnio tyrimo mokslininkai padarė išvadą: „Maistiniai vitamino E papildai ženkliai padidino sveikų vyrų riziką susirgti prostatos vėžiu.“ Visa tai buvo tiesiog bjauru. Pasirodo, vitamino E papildai gali sukelti vėžį, nors tikėtasi, kad jie saugo.