Šių dienų industriniame pasaulyje, kurio ore, dirvožemyje ir vandenyje gausu teršalų, sunkieji metalai, pavyzdžiui, gyvsidabris, gali būti pavojingi mūsų sveikatai. Yra keletas šio itin kenksmingo neurotoksino, galinčio negrįžtamai pažeisti mūsų smegenis ir nervų sistemą, šaltinių. Dėl to svarbu kaip įmanoma labiau sumažinti sunkiųjų metalų poveikį apskritai.
Apsauginis poveikis
Vienas žinomiausių gyvsidabrio šaltinių yra žuvis. Įprasta manyti, kad plėšriųjų žuvų (tunų, ryklių ir kt.) mėsoje yra kur kas daugiau gyvsidabrio negu esančiųjų mitybos grandinės gale, būtent dėl to, kad gyvsidabris kaupiasi. Nors ši informacija kelia nerimą, Šiaurės Dakotos universitete dirbantis filosofijos mokslų daktaras, biochemikas ir biologas Nichol‘as Ralston‘as tvirtina, kad selenui būdingas apsauginis poveikis – šis elementas pasižymi savybe „surišti“ gyvsidabrį.
„Suriša“ gyvsidabrį
„Gyvsidabris nusitaiko į seleną ir sunaikina svarbius seleno baltymus“, – paaiškino dr. Ralston‘as, – „taigi jei jūsų organizme pakanka seleno, jis gali apsaugoti smegenis nuo kenksmingo gyvsidabrio poveikio“.
Mokslininkas teigia, kad seleno kiekis maiste yra aštuonis kartus svarbesnis nei gyvsidabrio kiekis, nes selenas „suriša“ gyvsidabrį santykiu vienas su vienu.
Neutralizuoja gyvsidabrį
Daugelyje tuno šaltinių seleno yra kur kas daugiau negu gyvsidabrio, todėl tuną valgyti visiškai saugu. Biocheminiu požiūriu žuvyje esantis gyvsidabris susijungia su selenu, o likęs laisvasis selenas patenka į žuvį valgančio žmogaus organizmą, tad gyvsidabris bent jau neutralizuojamas.
Atvirkštinis ryšys
UNESCO Mikroelementų instituto viceprezidentas ir Rusijos mikroelementų panaudojimo medicinoje draugijos pirmininkas dr. Anatoly‘s Skalny‘s, anglų kalba parašęs daugiau negu 200 straipsnių žurnaluose ir ne vienos knygos bendraautorius, taip pat tyrinėjo seleno ir gyvsidabrio ryšius. Įvertinęs žmogaus organizme seleno kiekį (tyrime dalyvavo 60 000 suaugusiųjų ir 15000 vaikų iš visos Rusijos), Skalny‘s su kolegomis nustatė, kad didesnis seleno kiekis organizme turi ryšį su ilgesne gyvenimo trukme.
„Įdomu tai“, – pasakojo jis konferencijos metu, – „kad tuose šalies regionuose, kuriuose seleno kiekis gyventojų organizme buvo didžiausias, gyvsidabrio kiekis mažiausias“.
Kiek seleno reikia žmogaus organizmui?
Mokslininkai linkę sutikti, kad seleno poreikis yra 100–125 mikrogramai per dieną. Kadangi skirtingose šalyse seleno kiekis dirvožemyje ir vandenyje skiriasi, paprastai sudėtinga gauti tokį kiekį tik iš maisto. Vienas iš būdų užtikrinti pakankamą organizmui reikalingą seleno kiekį – vartoti papildus. Natūralios seleno mielės yra geriausiai biologiškai įsisavinamo seleno šaltinis.
Trumpi faktai:
- Selenas dalyvauja daugiau negu 25-ių skirtingų nuo seleno priklausomų fermentų (seleno baltymų) sintezės procese, vykstančiame mūsų organizme.
- Seleno baltymai padeda kontroliuoti imuninę apsaugą, uždegiminius procesus, skydliaukės veiklą, ląstelių apsaugą, vaisingumą ir daugybę kitų organizmo funkcijų.
- Didelės Europos dalies dirvožemyje yra labai nedaug seleno, o kai kuriuose kituose regionuose, pavyzdžiui, JAV, seleno dirvoje yra ganėtinai daug.
- Prieš 200 metų seleną atrado švedų chemikas Jöns‘as Jacob‘as Berzelius.