Nerimauja ne tik suaugusieji, bet ir vaikai, nors atrodo, kad jie turėtų gyventi be rūpesčių. Vilnietės Karolinos sūnus iš esmės susigadino rudens atostogas. Berniukas buvo akivaizdžiai liūdnas ir dirglus. „Jaudinuosi, – prisipažindavo mamai. – Nenoriu eiti į mokyklą.“
Net atostogų metu ketvirtoko neapleido įtampa dėl mokslo metų gale laukiančių standartizuotų testų. „Vėl nespėsiu“, – susirūpinimo neslėpė vaikas ir prisipažino, kad didžiausią baimę jam kelia tiksintis laikrodis. „Žiūriu, pasimetu ir nebegaliu susikaupti“, – guodėsi.
Karolinai tuo metu spaudė širdį: „Kodėl jau tokiame jauname amžiuje reikia gyventi su stresu?“ Tačiau labiausiai moteriai rūpėjo, kaip padėti sūnui nusiraminti, atsipalaiduoti ir pailsėti, užuot nuogąstavus dėl to, kas bus tik po kelių mėnesių. „Nenoriu, kad ir per žiemos atostogas jo veide šmėžuotų tas nerimo šešėlis. Drąsinu: nesijaudink – kaip bus, taip. Tačiau nesu tikra, ar to užtenka. Ar iš esmės teisingai elgiuosi? Dabar jau nerimauju ir aš“, – šyptelėjo.
