Mylėti – skauda?
Nemažai neuromediatorių (organizme susidarančių cheminių junginių) siejami su meilės patirtimi. Malonus meilės jausmas atsiranda išsiskyrus dopaminui. Oksitocinas ir vazopresinas taip pat yra hormonai, siejami su meilės jausmu. Teigiama, kad emocijos gali daryti įtaką skausmui, o kadangi meilė yra emocija (nors literatūroje galima rasti ir įrodinėjančių kitaip), daroma prielaida, kad meilė sugeba paveikti skausmą. Meilės ir skausmo sąveika sudėtinga, manoma, kad tai susijęs su smegenų funkciniu ryšiu ir psichologine asmens būkle (ypač gebėjimu valdyti savo jausmus). Nustatyta, kad galvos smegenų sritys susijusios su neigiamais jausmais ir depresija, taip pat įsimylėjus yra deaktyvuojamos.
Literatūros, kaip gydyti meilės sukeltą skausmą, nėra labai daug, o ir metodai beveik nesiskiria nuo toliau aprašyto meilės sukeltos priklausomybės gydymo. Tiek išsiskyrus su mylimu žmogumi, tiek esant atstumtam rekomenduojamos savilavinančios veiklos (pvz., įvairūs pomėgiai, sportas), kurie padeda geriau jaustis ir teikia naudą savęs suvokimui bei padeda prasiblaškyti. Sportuojant didėja dopamino aktyvumas, todėl nuotaika gerėja. Literatūroje nurodoma ir pozityvaus kontakto su artimais draugais nauda. Svarstoma, kad visų buvusį mylimą primenančių daiktų atsisakymas palengvina sveikimo procesą.
Negaliu be savo meilės...
Romantinės meilės pradžioje pasireiškiantis nepagrįstas obsesinis elgesys yra serotonino kiekio sumažėjimo rezultatas, pastebimas galvos smegenų priekinėje žievėje. Tai paaiškina, kodėl įsimylėję žmonės gali elgtis kiek neracionaliai, priimti neįprastus sprendimus ir šis veiksnys gali dalyvauti meilės kaip priklausomybės supratime. Meilės pradžioje, gali pasireikšti daugybė priklausomybėms būdingų požymių, tokių kaip euforija, potraukis, tolerantiškumas, emocinė ir fizinė priklausomybė, atkryčiai.
Galima rasti nemažai literatūros, kurioje meilė vadinama natūralia priklausomybe (ir dažnu atveju teigiama), tačiau esama patarimų ką daryti „nebesuvaldant” šios priklausomybės. Tokiais atvejais rekomenduojama kurti naujus įpročius, ieškoti pomėgių ir didinti savo užimtumą, rekomenduojama bandyti pralaukti potraukio akimirkas ir dienas, nes jausmai su laiku yra linkę blėsti, o nesulaukus norimo pokyčio rekomenduojama kreiptis į psichologinę pagalbą teikiančius specialistus. Meilės jausmas, kaip ir priklausomybės, sklinda nerviniais impulsais galvos smegenyse labai panašiais „keliais”, į vadinamąją „atlygio sistemą”, todėl diskusijos apie meilės priklausomybišką poveikį turi pagrindo.
Ar galima mylėti du žmones vienu metu?
Ar realu būti įsimylėjus, jausti romantišką meilę dviems žmonėms vienu metu? Tai yra klausimas apie kurį nuomonių netrūksta populiariojoje spaudoje, tačiau mokslinių tyrimų ar įžvalgų, nėra. Nemokslinėje literatūroje pateikiamos kuo įvairiausios nuomonės, tačiau tarp jų galima įžvelgti nežymią tendenciją, kad būti susižavėjus keliais individais vienu metu ar net įsimylėjus – įmanoma, tačiau romantiškai mylima tik vieną žmogų vienu metu.
Kaip pasirenkame ką mylėti?
Patrauklumas suvokiamas labai individualiai, žinoma svarbų vaidmenį užima išvaizda ir akys (meilę iš pirmo žvilgsnio analizuojančioje literatūroje ypač akcentuojamas akių kontaktas). Kai kuriuose tyrimuose nustatyta, kad patrauklesni kitiems yra tie, kurie atrodo patikimi bei didesnė tikimybė įsimylėti yra būtent panašius į save asmenybe, kultūra, ekonomine padėtimi, socialumu.
Nuo manęs tai nepriklauso
Vieno tyrimo metu nustatyta, jog meilės intensyvumo reguliavimas yra įmanomas. Meilės intensyvumo reguliavimas yra elgesio ir kognityvinių strategijų naudojimas minėto jausmo intensyvumui pakeisti. Neigiamas ir teigiamas emocijas galima reguliuoti tiek jas intensyvinant, tiek slopinant, naudojant tokias strategijas kaip minčių nukreipimą („prasiblaškymą”), kognityvinį įvertinimą (bandymą kitaip interpretuoti esamas situacijas) ir emocijų slopinimą. Laikoma, jog emocijų slopinimas gali turėti neigiamų pažintinių ir socialinių padarinių. Kiek senesni tyrimai parodė, kad meilę galima reguliuoti naudojant anksčiau minėtus „prasiblaškymą” ir kognityvinį įvertinimą, bandant pamatyti situaciją kitu kampu. Vieno tyrimo metu nustatyta, kad neigiamai mąstant apie buvusį partnerį sumažėjo meilės jausmas. Kito tyrimo metu galvojant apie neigiamus mylimo žmogaus ar santykių aspektus arba įsivaizduojant neigiamus ateities scenarijus, sumažėjo susižavėjimas ir prisirišimas, o galvojant apie teigiamus mylimosios ar santykių aspektus arba įsivaizduojant teigiamus ateities scenarijus gautas efektas – priešingas.
Nors meilės mokslinė analizė yra pažengus, tačiau šis procesas išlieka itin sudėtingas net mokslininkų akimis. Richardas Schwartzas, Harvardo medicinos mokyklos psichiatrijos docentas pasakė „Manau, kad mes daug daugiau moksliškai žinome apie meilę ir smegenis, nei žinojome prieš porą dešimtmečių... Bet ar manote, kad dėl to mus labiau myli ir tai padeda su meile? Tikriausiai nelabai“. Todėl vargu ar verta ieškoti moksliškų atsakymų ir sėkmės taisyklių apie meilę, geriau susitelkti į save, bandant pažinti meilę skleidžiant ją kiekvieną dieną.
Šiame tekste apžvelgti tik atsitiktiniai, pavieniai straipsniai, iš kurių negalima daryti vienareikšmių išvadų. Mokslinių tyrimų rezultatai gali būti gaunami įvairūs, o jų pagrįstumo įvertinimas yra sudėtingas procesas.
