Auka, pasak psichoterapeuto Alberto Daugvilos, galima vadinti žmogų, kuris patyrė kokią nors gyvenimo nesėkmę, traumą, tačiau nėra užstrigęs tame pačiame laikotarpyje. Visgi kai kuriems aukos vaidmuo tampa tam tikru santykių mezgimo būdu, kai žmogus nuolat galvoja, kad yra neteisingai nuskriaustas, pažemintas.
„Tai saviraiškos, komunikacijos būdas, kai visiems siunčiama žinia, kad aš vargšas ir nukentėjęs. Kartais toks vaidmuo vadinamas moraliniu mazochizmu. Jų šeimose kažkas iš tėvų, arba abu, buvo despotai, autoritariški žmonės, kurie netoleravo kitos nuomonės. Vaikas randa vienintelį būdą išgyventi tokią situaciją užimant aukos poziciją.
Iš vienos pusės tai palaužtas žmogus, iš kitos pusės tyliai išreiškiamas nepasitenkinimas, kodėl su juo taip elgiamasi. Aukos pozicija duoda daug naudos – taip gaunamas dėmesys ir rūpestis. Prisimenu vieną savo klientę, kuri savo aukos būsenoje žalojosi ir tikėdavosi, kad tai pamatys draugas, tada bus meilesnis, skirs daugiau dėmesio. Tačiau jis nesureaguodavo taip, kaip ji norėtų. Ji dar labiau kentėdavo ir vėl žalodavosi“, – Žinių radijo laidoje „Apie tave“ kalbėjo A. Daugvila.
Prie tokių žmonių kiti jaučiasi kalti
Psichologė Genovaitė Petronienė pastebi, kad kai kurios aukos turi narcisistinį atspalvį, pavyzdžiui, žmonos, kurios nesiskiria su savo priklausomais nuo alkoholio vyrais, bet visiems tai su tam tikru pasididžiavimu įvardija kaip savo gyvenimo kryžių.
Aukos tipo žmogus dažnai jaučia moralinį pranašumą, nes visi kiti neva blogi, o pats žmogus nuskriaustas ir nekaltas. Visgi tai nėra sąmoninga žmogaus pozicija. Tokios asmenybės dažniausiai nėra puolančios, bet netiesiogiai parodo, kas tas negeras artimasis, dėl ko ji blogai jaučiasi. Šalia tokio žmogaus kitas neretai jaučiasi kaltas dėl savo veiksmų.
„Vienas klientas pasakojo, kad vaikystėje mama jį vertė groti pianinu, jis to žiauriai nenorėjo, bet pabaigė muzikos mokyklą, o po to niekad nebegrojo. Po kurio laiko, per vestuves mama jam padovanojo pianiną. Jis labai susierzino, bet neva nepyko, nes juk mama norėjo gero, bet kaip gali jo taip nesuprasti. Tiesiogiai jos nekaltino, tačiau pykčio viduje labai daug, todėl randa daug būdų su ja nebendrauti, vengti, užmiršti jos gimtadienius.
Gali atrodyti, kad aukos tipo žmogus yra manipuliatorius, tačiau taip nėra – visa gaunama nauda yra nesąmoninga, sąmoningai žmogus tikrai galvoja, kad yra nesuprastas, nuskriaustas. Nauda yra tokia, jog gaunamas rūpestis, dėmesys, išlaikai partnerį, tavęs tokio vargšo nepalieka. Visgi ilgalaikėje perspektyvoje tai nėra gerai“, – sakė A. Daugvila.
Kai kurie gyvenime skundžiasi itin dažnai, atrodo, kad viskas aplink juos klostosi netinkama linkme. Tačiau psichologai pastebi, kad taip gali būti dėl per mažo tėvų dėmesio vaikystėje – žmogus jaučiasi per mažai mylėtas, bet tuo su kitais nepasidalina, todėl skundžiasi viskuo, kas yra aplink.
Laukia kitų pagalbos, bet iniciatyvos nerodo
Aukos tipo žmogus apie save dažniausiai galvoja blogai, save nuvertina, savęs nemėgsta. Šiek tiek panašus į depresišką asmenybę, nėra ryškus ar aktyvus, laukia kitų iniciatyvos, sėdi nuošalyje ir demonstruoja savo vienišumą, o apie gyvenimą dažniausiai kalba negatyviai.
Kartais tokie žmonės ieško „mamos“, šį vaidmenį gali užimti ir vyras, o tada tikimasi, kad juos pagaliau tinkamai mylės, atspės visus poreikius, nors patys apie tai nepasakys.
„Iš tokio žmogaus labai bijo atstūmimo, smarkiai prie jo prisiriša. Turi tam tikrą fantaziją apie išgelbėjimą. Bet deja, tokios „mamos“ dingsta. O apie savo poreikius aukos tipo žmogus nepasako, nes arba bijo, arba gėda, arba niekad niekas tų poreikių nepatenkindavo“, – teigia G. Petronienė.
A. Daugvila svarsto, kad aukos tipo žmonės jau vaikystėje patyrė tiesioginių prašymų nenaudą, mat jei kažko paprašydavo, nieko panašaus negaudavo. Netgi atvirkščiai – būdavo pažeminami, nuslopinami, todėl išsivystė mąstymas, kad tiesiogiai nieko prašyti negalima. Taip atrandamas kitas būdas – būti nelaimingu, vargšu, o iš kitų reikalaujama atspėti, kas negerai.
„Kai taip gaunamas dėmesys, atsiranda patvirtinimas, kad toks elgesys veikia ir vėl reikia taip elgtis. Tačiau pagalba po truputį baigiasi, nes kuo labiau tokį žmogų trauki, tuo labiau ta depresija gilėja. Galiausiai, kai artimieji atsitraukia, auka gauna patvirtinimą, kad neva tikrai jo niekas nemyli“, – kalbėjo A. Daugvila.
Ką daryti, jei auka esi tu arba šalia esantis
Laidos metu psichoterapeutui buvo užduotas klausimas, kaip elgtis, jei atpažįsti savyje aukos poziciją. Pasak pašnekovo, visų pirma, reikia būti visiškai sąžiningu su savimi, suprasti, ko nori, ant ko pyksti ir kam priekaištauji. Tada bandyti tiesiai šviesiai savo poreikius išsakyti artimiesiems, pavyzdžiui, kad reikia dėmesio, rūpesčio. Visgi reikia prisiminti, kad kiti žmonės neprivalo padėti, todėl atsakymas nebūtinai bus teigiamas.
„Aukos tipo asmenybė yra labai panaši į depresišką asmenybę, kuri irgi yra nelaiminga, liūdna, vieniša, kaltinanti save, labai ilgisi pagalbos, šilto, besirūpinančio santykio. Bet jei depresiškam žmogui padedi, jis po truputį pradeda jaustis geriau, o su aukos tipo asmenybe – kuo labiau padedi, tuo giliau tame jis sėdi“, – sakė A. Daugvila.
Jei tokį žmogų sutinkate tarp savo pažįstamų ar artimųjų, nereikėtų pulti jo gelbėti, neįsivelti į tokį santykių kūrimo modelį, bet labiau atkreipti dėmesį į tai, kaip jis elgiasi, kad pagalbą tarsi iškviečia, bet po to ją praranda, o tada parodyti, jog toks elgesys jam nenaudingas.
„Mergina, apie kurią pasakojau prieš tai, kuri save žalojo, man pasakė, kad ji giliai įsitikinusi – jei nekentės, tai niekam ir nerūpės. Tai pasakiusi iškart pati pasibaisėjo: „tai ką, aš tokia manipuliatorė?“. Ir tada gana greitai pamiršo, ką kalbėjome“, – pasakojo psichoterapeutas.
Visgi pačiai aukos tipo asmenybei pripažinti tokį savo elgesį labai sunku, nes tai reiškia, kad reikės didžiulių vidinių pokyčių.
