Energetikos kainų krizės akivaizdoje sunerimę tiek verslai, tiek gyventojai. Ar buvo įmanoma šiai krizei pasiruošti ir kaip jos išvengti ateityje, Edmundo Jakilaičio moderuojamoje diskusijoje aiškinosi Energetikos ministras Dainius Kreivys, Vilniaus vicemeras Valdas Benkunskas, Kauno vicemeras Andrius Palionis, „Ignitis grupės“ reguliavimo projektų vadovas Arūnas Molis ir ekonomistas Raimondas Kuodis.
Kvailysčių ir nesąmonių paradas
Praradome labai daug laiko, sako R. Kuodis, pabrėždamas, kad jis dar prieš 2008 m. krizę buvo suinteresuotas spręsti pagrindinę – daugiabučių renovacijos – problemą.
„Šildymui nereikia dujų – reikia šiltų namų, o tada pereiti prie biokuro. Bet, kaip matėme, premjerai G. Kirkilas ir A. Kubilius ignoravo šį klausimą. Didieji miestai iki šiol yra pliki, betoninėmis sienomis. Šilumą leidžiame į orą, o tada turime krūvą išvestinių problemų: ar mazutą deginti, ar dujas, nes kiauriems namams reikia labai daug šiluminės energijos. Kai kurie regionai, pajutę šių dalykų prasmę, susitvarkė, bet miestai buvo visiškai atsipūtę“, – kalba R. Kuodis, akcentuodamas, kad renovacijų problema opiausia būtent didžiuosiuose miestuose.
Pašnekovo teigimu, Lietuvos energetikos istorija yra „kvailysčių ir nesąmonių paradas“, nes perėjimas prie biokuro, nerenovavus namų, problemos neišsprendžia. „Man apmaudu apie tai kalbėti, labai daug metų buvo prarasta, – apmaudo neslepia ekonomistas. – Istorikai, manau, labai negražiai parašys apie tą laikotarpį.“
D. Kreivys pritaria pašnekovui, kad energetikos sektorius šalyje transformuojamas per lėtai. Jis pastebi, kad užtrukome ne tik su daugiabučių renovacija, bet ir su atsinaujinančios energetikos vystymu.
„Mes per dešimtmetį su atsinaujinančia energetika niekur nepajudėjome, uždarę savo atominę elektrinę“, – sako ministras. Pasak jo, reikia spartinti atsinaujinančios energetikos plėtrą – iki 2024 m. pabaigos planuojama generuoti beveik 3,6 – 4 gigavatus (GW) atsinaujinančios energijos, o tai sudarys beveik 50 proc. visos šalyje sunaudojamos elektros. Taip pat ministras teigia, kad Energetikos bei Finansų ministerijos planuoja naują saulės energijos išgavimo projektą, į jį investuota 1 mlrd. eurų. Šią energiją galės naudoti savivaldybės ir verslai – pastarieji taip galės mažinti savikainas, o savivaldybėse mažėtų sąskaitos skurstantiems žmonėms, sako D. Kreivys.
Skirtingi Kauno ir Vilniaus sprendimai
Šildymo sąskaitos Kaune praėjusį sezoną buvo vienos mažiausių Lietuvoje. Miesto vicemeras A. Palionis vardija, kad maždaug trečdalį šilumos miestiečiams pagamina „Kauno energijos“ biokuro katilinės, apie 35 proc. – Kauno kogeneracinė jėgainė, kurioje deginamos šiukšlės, o likęs kiekis sugeneruojamas iš privačių biokuro katilinių tiekėjų. Kartais būna įjungiamos ir dujos, pažymi „Tvarios Lietuvos“ pašnekovas, tačiau šiuo metu jos sudaro iki 10 proc. viso poreikio, o ateityje, prognozuojama, šis kiekis dar labiau mažės, nes šilumos tinklai tiesiami ir į nutolusius rajonus, kurie dar nėra prijungti prie „Kauno energijos“ šilumos tinklų.
Tuo tarpu Vilniuje situacija yra išskirtinė – čia šiemet pradedamas deginti mazutas. Miesto vicemeras pabrėžia, kad tai – tik vieno sezono sprendimas, reikalingas tam, kad būtų suvaldytos kainos vartotojams.
„Kitą sezoną pasitiksime su minimaliu dujų poreikiu šilumos gamyboje. Jei nebūtume priėmę šio sprendimo, vartotojams kainos buvusios kone dvigubai didesnės nei pernai, kai šildymo kainos jau ir taip buvo rekordinės, – sako V. Benkunskas. – Gauname kritikos ir ji, aišku, yra pagrįsta, nieko nenuslėpsi. Čia ne kažkoks išganymas ir ne dalykas, kuriuo mes didžiuojamės, tiesiog per sukąstus dantis šią žiemą turime išgyventi, kad vartotojams neužkrautume jau tikrai nepakeliamos naštos.“
Namus renovuosime šimtą metų
Sprendimas didelei elektros savikainai yra atsinaujinantys energijos ištekliai, o šildymo kainoms – perėjimas prie biokuro, šiukšlių deginimo, taip pat – daugiabučių renovacijos. Skatinant pastarąsias, daugiau iniciatyvos turėtų imtis savivaldybės, tvirtina Energetikos ministras, kaip pavyzdį pateikdamas Ignaliną – čia, pasak jo, iniciatyva renovacijoms kilo būtent iš savivaldos.
Savo ruožtu Kauno vicemeras tikina, kad savivaldybės atsakomybės tikrai nesipurto, tačiau jos susiduria su gyventojų nepasitenkinimu. Pasak pašnekovo, žmonės skaičiuoja, kad renovacija jiems atsipirktų tik per kelis dešimtmečius. Be to, Europos Sąjungos (ES) parama renovacijoms yra menka, sako A. Palionis.
Jam antrina ir Vilniaus vicemeras, sakydamas, kad renovacijai keliamos per didelės sąlygos.
„Aplinkos ministro paskelbti planai šią leisgyvę valstybinę renovacijos programą nužudys. Keliamos sąlygos pasiekti A klasės energetinį efektyvumą, kai mūsų daugiabučiai to niekada nepasieks. O jei ta klasė nėra pasiekiama, yra braukiama 10 proc. paramos pinigų, – nuogąstauja V. Benkunskas. – Ne stebuklai, kad ta griozdiška, biurokratiška renovacijos programa nebuvo įgyvendinta. Vilniuje turime 4 tūkst. renovuotinų daugiabučių namų, statytų iki 1992 m., kurie yra kiauri. Tai – didžiulė problema. Su dabartinėmis valstybės pagalbos priemonėmis mes renovuosime juos šimtą metų.“
Kuodis: savo kvailumu džiuginame Rusiją ir Baltarusiją
Jei turite privatų automobilį, negalite juo važinėti bet kokiu greičiu, be to, jis turi atitikti techninius reikalavimus. Lygiai tas pats galioja privatiems būstams, sako R. Kuodis.
„Tik mūsų nelabai protingi teisininkai 90-aisiais pasakė: „privatizuojame visus būstus su visomis išorinėmis sienomis“. Protingos šalys taip nedaro. Žmogui priklauso vidinė erdvė, bet namo techninės charakteristikos, išorinės sienos – bendrasis turtas, kuriuo žmogus neturi paskatų rūpintis. Šitą klausimą reikia spręsti kitaip, – įsitikinęs ekonomistas. – Jokios močiutės būtų neprieštaravusios, nes jos kurį laiką būtų mokėjusios tiek, tarsi būstas būtų nerenovuotas, o per tą laiką iš sutaupytos šilumos, iš sutaupytų „Gazpromui“ ar Baltarusijos režimui už biokurą nenusiųstų pinigų suktųsi fondas, kuris šiuos dalykus padarytų už jus [...]. Dabar mes visus sprendimus numetėme žmonėms, kurie neturi jokio supratimo apie šituos reikalus. Tai – visiškai idiotiška schema. Už tai ir neveikia [...]. Dabar savo kvailumu džiuginame Rusiją ir Baltarusiją.“
Savo ruožtu Energetikos ministras primena, kad namas priklauso gyventojams ir prieš ką nors darant, reikia gauti jų sutikimus. „Yra teisininkų išaiškinimai, kodėl taip yra“, – sako jis.
„Puskvailių teisininkų yra kiekvienoje šalyje, tik pas mus jų koncentracija – didesnė, – atsako R. Kuodis. Jis remiasi Adamu Smithu teigdamas, kad viešoji infrastruktūra turi būti tvarkoma kitaip, nei atrodo teisininkams. – Pavyzdžiui, kitose šalyse, jei pradeda luptis namo sienos, niekas neklausia, ar gyventojai sutinka sienas dažyti. Jos nudažomos pagal techninius reikalavimus, gyventojai gauna sąskaitą ir ją apmoka. Jei kitose šalyse tai įmanoma, kodėl mūsų Lietuvėlėj, ašarų pakalnėj, tai neįmanoma?“
Lietuvoje daugiabučiai namai yra privačios nuosavybės objektai, primena V. Benkunskas: „Skirtingai nei Vokietijoje, kur iš esmės būstas yra nuomojamas šimtui metų, ar Belgijoje, Prancūzijoje, kur būstai priklauso valstybei. Tada dalykus, apie kuriuos kalba R. Kuodis, tikrai lengviau realizuoti. Be kardinalių teisinių pasekmių mes žengti tokiu keliu dabar, reikia pripažinti, negalime.“
Vilniaus vicemeras: turime sumažinti biurokratiją
Svarbiausia, pasak Vilniaus vicemero, gyventojus skatinti susitvarkyti savo būstus. Pavyzdžiui, Vilniuje per trejus metus renovuotinų namų skaičius nuo 30 išaugo iki 120. Vicemeras sako, kad tai padaryta įtikinus žmones renovuoti pastatus, parodant, kokią naudą jie gaus: sutaupytos sąskaitos, būsto išsaugojimo klausimas, padidėjusi rinkos vertė, estetinė pusė ir t. t. Žmones galima įtikinti, sako jis, bet didžiausia problema išlieka tai, kad utopiški tikslai pasiekti aukštą energetinę klasę mažina gaunamą paramą, nes „seni daugiabučiai Fabijoniškėse ar Justiniškėse niekada tos klasės nepasieks“.
V. Benkunskas pasakoja, kaip vyksta renovacijos procesas: „Pirma, daugiau nei pusė gyventojų turi pritarti renovacijos sprendimui. Tada rengiamas investicinis planas, kuriam gyventojai irgi turi pritarti, tada reikia eiti apsiginti į Aplinkos ministerijos agentūrą. Tada reikia ruošti techninį projektą, jam gyventojai vėl turi pritarti, tada skelbiamas rangos konkursas. Visam šitam procesui išleidžiami maždaug 2 metai žmogiškųjų išteklių.“
Vilniaus vicemeras tvirtina, kad pati savivaldybė už gyventojus sprendimų priimti negali: „Kol naudojame europinius pinigus paramai gauti, tol turime laikytis šitų taisyklių“. Taip pat jis pabrėžia, kad tokiu būdu „galime žaisti geriausiu atveju po 100 namų per metus, bet jei norime renovuoti 1000 namų per ketverius metus, turime sumažinti biurokratiją“.