Įkvėpė ir studijos, ir šalis, kurioje mokėsi
Lukas sako, kad Olandija yra žinoma dėl puikiai išvystytos dviračių infrastruktūros, taip pat dėl žemės ūkio. Būtent šie du aspektai ir tapo lemiami renkantis keliavimo būdą ir tikslą, sako vaikinas.
„Šios dvi mintys susiklijavo ir COVID-19 pandemijos metu pradėjome daugiau važinėti dviračiais po Europą – iš Olandijos į Liuksemburgą, Šveicariją. Supratome, kad mums patinka minti. Skaitėme daug knygų apie tvarią žemdirbystę, apie klimato kaitos problemas, bet norėjome rasti būdų, kaip įkvėpti daugiau ūkininkų į savo veiklą įtraukti tvarius sprendimus. Taip pat galvojome ganėtinai drastiškai – kas būtų, jeigu žinotume, kad mirsime po dviejų metų, ką dar darytume šiandien“, – pasakoja laidos „Tvari Lietuva“ pašnekovas.
L. Paltanavičius atkreipia dėmesį ir į tai, kad moderni žemdirbystė yra viena iš pagrindinių bioįvairovės nykimo priežasčių, šioje srityje sunaudojama bene daugiausiai vandens resursų pasaulyje, taip pat šis sektorius yra trečias pagal dydį CO2 išmetėjas pasaulyje, stipriai prisidedantis prie klimato kaitos.
„Trečdalis žmonių pasaulyje dirba žemės ūkyje, bet neturi pakankamai maisto. Keista, jog ūkiuose auginame augalus, kad maitintume žmones, bet nepamaitiname jų pakankamai ir naikiname bioįvairovę. Liūdina, kad vieną iš pagrindinių Žemės organų – dirvožemį – taip niekiname, juo pakankamai nesirūpiname ir negalvojame apie ateities kartas“, – nusivylimo neslepia jis.
Vaikinui regeneratyvus ūkininkavimas pasirodė teisingiausias būdas spręsti įvardytas globalias problemas.
„Knygose daug apie tai prirašyta, bet suprasti (visą informaciją – aut. past.) buvo sudėtinga, tad nusprendėme patys mindami nuo ūkio iki ūkio juos (regeneratyvius ūkius – aut. pas.) aplankyti“, – pasakoja laidos „Tvari Lietuva“ pašnekovas.
7000 kilometrų
Lukas pamini, kad jo ir A. Hassan projektas vadinasi „Cycle to Farms“. Jo metu bus įveikti apie 7000 km ir aplankyti regeneratyvios žemdirbystės ūkiai Europoje, Viduriniuosiuose Rytuose bei Afrikoje.
„Mūsų projekto tikslas yra supažindinti visuomenę su regeneratyvios arba atsinaujinančios žemdirbystės praktikomis. Norime pasidalinti ūkininkų istorijomis dokumentiniame filme ir įkvėpti visus siekti drąsių pokyčių – daryti tai, ką visuomet norėjosi daryti“, – teigia jis.
Regeneratyvi žemdirbystė
„Tvari Lietuva“ pašnekovas sako, kad skirtingose šalyse regeneratyvios žemdirbystės praktikos šiek tiek skiriasi ir priklauso nuo konteksto.
„Jordanijoje ar Egipte gana sausa, tad ten regeneratyvios žemdirbystės tikslas – sugrąžinti daugiau žalumos, bioįvairovės, gyvūnų, vabzdžių, įnešti daugiau gyvybės į dykumą ir tarsi atkurti dirvožemį gana sudėtingomis aplinkos sąlygomis.
Pietų Afrikoje, kur dabar ir esame, jau aplankėme pirmuosius keturis ūkius. Čia yra žalia, nerealiai gražu, smagu būti, bet ūkiai yra daug mažesni. Tose vietose, kurias aplankėme, yra pakankamai vandens. Čia ūkininkų tikslas yra užauginti daugiau skirtingų vaisių ar daržovių, kuriuos būtų galima pardavinėti, ir diversifikuoti savo pajamas, kad būtų galima apsirūpinti maistu ir nebūti priklausomiems vien tiktai nuo kavos pupelių ar arbatos“, – paaiškina jis.
Vis dėlto projekto „Cycle to Farms“ vienas iš sumanytojų pabrėžia, kad regeneratyvaus ūkininkavimo esmė, be abejo, yra dirvožemis ir jo kokybė, o visose praktikose daugiausia dėmesio skiriama dirvožemio sveikatai.
„Kiti svarbiausi principai – nejudinti dirvožemio ir jo nearti, visuomet laikyti dirvožemį „uždengtą“ augalais, nepalikti atviros žemės, auginti, kiek įmanoma, daugiau augalų rūšių, didinti bioįvairovę, grąžinti gyvūnus į laukus.
Nėra ekosistemos, kurioje nebūtų gyvūnų. Jeigu gyvūnai užauginti geromis sąlygomis, jie prisideda prie tos ekosistemos. Pavyzdžiui, Rytų Afrikoje matyti, kad karvių išmatas vietiniai gyventojai deda į biodujų gamyklą ir pasigamina gamtinių dujų. Taip virtuvėse jie pasigamina puikų sveiką maistą su švariomis dujomis, o vėliau visą likusį turinį naudoja tręšti augalus – nėra jokio nemalonaus kvapo, visi patenkinti. Tai geri žiedinės ekonomikos principai, pritaikomi praktikoje“,– įžvalgomis dalijasi Lukas.
Didžiausi iššūkiai
Vaikinas taip pat pabrėžia, kad sunkiausia kelionėje yra visai ne fizinis nuovargis.
„Susitinkame su ūkininkais ar tiesiog žmonėmis, kurie mus priima. Labai greitai užmezgame ryšį. Dažnai būna tiesiog sunku palikti tas vietas, nes atrodo, kad galėtume čia gyventi ir prisidėti prie tos misijos, tačiau turime savo misiją ir tenka pasakyti iki. Dažnai iš abiejų pusių byra ašaros, bet tiesiog žinome, kad reikia judėti pirmyn.
O fiziniai sunkumai – visi mes galime juos pereiti. Visokių netikėtumų būna, bet tai yra dalykas, apie kurį projekto metu mažiausiai galvojame“, – dalijasi „Tvari Lietuva“ pašnekovas.
