Profesorė 1971 m. Indonezijoje, Borneo salos dalyje, dar vadinamoje Kalimantanu, Tandžungputingo nacionaliniame parke įkūrė pirmąjį orangutanų stebėjimo centrą. Siekdama išsaugoti šiuos gyvūnus ir jų ekosistemą, mokslininkė jau 50 metų dirba Indonezijos atogrąžų miškų apsaugos srityje, taip pat deda daug pastangų reabilituoti laukinius, bet nelaisvėje laikytus orangutangus ir paleisti juos į Borneo atogrąžų mišką.
Medžių iškirtimas orangutanams – mirtinas
Anot B. Galdikas, daugiausia orangutanų gyvena Indonezijoje, Borneo salos dalyje, kuri yra žinoma kaip Kalimantanas. „Mano tyrimų erdvė iš pradžių buvo maždaug 3500 hektarų, mes padėjome įtikinti Indonezijos vyriausybę toje vietoje, kur aš dirbau, įkurti nacionalinį parką, ši vieta buvo naujas laukinės gamtos rezervatas, tai reiškia, kad jame negalima žudyti gyvūnų ar sunaikinti jų buveinių“, – apie savo darbo vietą pasakoja antropologė.
Mokslininkė paaiškina, kad orangutanas malajų kalboje yra „orang hutan“, kas reiškia „miško žmogus“. „Aš tikiu, kad orangutanai galėtų kalbėti, bet jie pasirinko nekalbėti, nes nenorėjo būti įdarbinti, šie gyvūnai labiau norėjo likti miške ir valgyti laukinius vaisius“, – teigia ji. Anot profesorės, orangutanai daugiau nei 60 proc. laiko praleidžia valgydami vaisius.
B. Galdikas pabrėžia, kad orangutanai yra vaisių valgytojai, tad jie yra priklausomi nuo miško. Pavyzdžiui, dėl masinio miškų kirtimo pietryčių Azijoje – Indonezijoje, Malaizijoje, kur orangutangai gyvena, šie gyvūnai kenčia maisto trūkumą. Jeigu yra iškertami medžiai, orangutangai nebeturi, ką valgyti, jie badauja arba net gali mirti iš bado, pasitaiko, kad maisto ieškoti ateina ir į žmonių, kurie augina vaisius, sodus.
Didžiausia grėsmė orangutanams – palmių aliejaus pramonė
Kaip didžiausias grėsmes orangutanams ir atogrąžų miškams profeorė išskiria brakonieriavimą, neteisėtą miškų kirtimą, nelegalius kasinėjimus, palmių aliejaus plantacijas, gaisrus.
Vis dėlto pražūtingiausia grėsme mokslininkė laiko palmių aliejaus gavybą. „Šis aliejus yra pigiausias galimas augalinis aliejus, jis reklamuojamas bei parduodamas kaip žalias bei sveikas, bet tai netiesa, šis aliejus yra viena iš priežasčių, kodėl naikinami miškai, pavyzdžiui, viena iš praktikų, kuri naudojamas palmių aliejaus plantacijoms steigti – atogrąžų miškų padegimas“, – paaiškina profesorė.
B. Galdikas išskiria ir dėl klimato kaitos dažnėjantį „El Nino“ reiškinį, kai dažniausiai Pietų Amerikoje, Pietryčių Azijoje ar Australijoje yra daromas poveikis orams, sukeliant ekstremalias sausras bei kitus ekstremalius orų reiškinius. Tyrėja teigia, kad „El Nino“ vis dažnesnis, dėl to pasitaiko daugiau gaisrų ir sausrų, Galiausiai, miškai nyksta, tai lemia įvairių rūšių nykimą, tarp jų ir orangutanų.
Kas yra daroma, kad situacija pasikeistų?
B. Galdiko kartu su kolegomis įsteigtas Tarptautinis orangutanų fondas (ang. Orangutan Foundation International - OFI), kuriam priklauso ir „Camp Leakey“ orangutanų tyrimų centras bei Orangutanų globos centras (angl. Orangutan Cere Center and Quarantine – OCCQ) stengiasi kovoti su visomis anksčiau įvardytomis orangutanams ir atogrąžų miškams kylančiomis grėsmėmis. Profesorė teigia, kad kiek įmanoma daugiau dirbama ir su Indonezijos vyriausybe.
„Dirbame siekdami reabilituoti laukinius nelaisvėje gimusius orangutanus, mums pasisekė, kad nuo 1971 m., turime reabilitacijos programą. Kai pirmą kartą čia atvykau, įkūrėme orangutanų globos centrą ir dirbome su Indonezijos vyriausybe, – prisimena B. Galdikas ir įvardija veiklos rezultatus, – užauginome daug laukinių nelaisvėje gimusių orangutanų ir per 50 metų apie 800 pavyko sugrąžinti į gamtą. Taip pat gelbėjame laukinius orangutanus ir perkeliame juos į saugius miškus“.
Organizacija atlieka orangutanų ir miškų tyrimus, įgyvendina medžių sodinimo programą. Profesorė teigia, kad nuo 2017 m. OFI pasodino beveik pusę milijono medžių. Organizacija taip pat vykdo švietimo iniciatyvas – tiek vietines, tiek tarptautines, visur, kur tik įmanoma, didina informuotumą apie orangutanus. Pagal edukacijos programą nuo 2018 m. OFI aplankė maždaug 200 mokymo įstaigų, vietinių kaimų, kalbas sakė daugiau nei 50 000 studentų ir mokinių.
Profesorė pabrėžia, kad organizacija ne tik seka orangutanus miške, juos stebi, užsiima reabilitacija, bet ir stengiasi plėsti savo veiklą, kiek įmanoma daugiau bendrauja su vietiniais, atlieka orangutangų ir miškų tyrimus. OFI taip pat įdarbina ir daugiau nei 200 vietinių indonezijiečių.
Kaip kiekvienas iš mūsų gali prisidėti prie orangutanų išsaugojimo?
Anot B. Galdikas, visų pirma svarbiausia saugoti medžius, antra, nepaisant buvimo vietos juos sodinti. „Tai yra vienintelis dalykas, kuris gali pagerinti klimato kaitos situaciją, jeigu kiekvienas planetos gyventojas pasodintų po vieną medį, tai nebebūtų problema“, – paaiškina ji. Trečia, profesorė akcentuoja popieriaus rūšiavimo svarbą: „Jeigu jį rūšiuoji, nereikia importuoti popieriaus, pagaminto iš atogrąžų miškų medžių“. Ir pats svarbiausias dalykas, anot tyrėjos, – sakyti „ne“ palmių aliejui. „Aš laukiu tvaraus palmių aliejaus, bet kol kas jis neegzistuoja, viskas, ką girdite apie tvarų palmių aliejų, yra „žalias smegenų plovimas“, aš nesu prieš palmių aliejų, aš tik noriu, kad jis būtų išgautas tvariai“, – keletą iš būdų, kaip prisidėti prie orangutanų ir miškų išsaugojimo, pateikia B. Galdikas.
Tyrėja paskaitos metu pasidalija ir prieš daug metų išgirsta buvusio JAV viceprezidento Alo Goro mintimi, kad aplinkos krizė yra dvasinė krizė. „Aš tai prisimenu ir tai tyra tiesa, dvasinė krizė ta prasme, kad ji daro įtaką kiekvienam individui“, – teigia tyrėja ir akcentuoja, – kaip individai mes negalime padaryti labai daug, bet galime padaryti bent kažką, galiausiai vyriausybės išgirs, ką sakome, jos padės pakeisti ekonomikos sistemą arba mūsų planetos sistemą, nes mes paprasčiausiai esame kaip orangutanai, bonobos, šimpanzės ar gorilos, skiriamės tik tuo, kad mūsų ekologija yra ekonomika ir tai formuoja mūsų kultūrą, gyvenimus“.
Mokslininkė tikisi, kad Indonezijos vyriausybė dar daugiau dirbs, kad apsaugotų ne tik orangutanus, bet ir visas nykstančias rūšis bei miškus. „Jie auksiniais žodžiais kalba apie atogrąžų miškų išsaugojimą, bet tuo pačiu metu prisideda prie palmių aliejaus gavybos, medienos ruošimo, mes bandome pakeisti tai, kas vyksta Indonezijoje, bet tai nuo mūsų nepriklauso, tai priklauso nuo Indonezijos jaunimo ir aš tikiuosi, kad kita karta, jauni žmonės tikrai padarys pokytį. Turiu viltį, kad ateities kartos tęs veiklą, kurią pradėjau, mano svajonė, kad šis palikimas išliktų“.
Svarbiausia atsigręžti į save
Žymi tyrėja paaiškina, kaip atsirado jos noras būti gamtos pasaulio dalimi. „Dėl savo tėvų turėjau tokią viziją, dėl savo tėvų išvykau į Borneo, nes jie kiekvieną savaitgalį mane vesdavosi į mišką, į gamtą. Su mama eidavome į parką netoli namų, ji parodydavo medžius, lapus, iš kurių galima pasidaryti arbatą, kitus vaistinius augalus, kuriuos galima naudoti. Mano tėtis Los Andžele išeidavo į kiemą, ištiesdavo ranką, tuomet mėlynieji jays nutūpdavo ant delno ir lesdavo duonos trupinius. Aš negalėdavau tuo patikėti. Toks buvo jo ryšys su gamta, tai yra seno lietuvio dvasia. Prieš palikdamas Lietuvą jis buvo ūkininkas, mano tėtis turėjo tą seną dvasią, ryšį su gamta ir laukiniu pasauliu ir man tai yra tai, ką Lietuva ir jos kultūra reprezentuoja. Toks atsigręžimas į senąją pagoniškąją religiją, dėl kurios lietuviai taip sunkiai kovojo, norėdami ją išlaikyti, turiu omenyje, kad lietuviai buvo paskutiniai žmonės Europoje, priėmę krikščionybę. Man atrodo, kad tai tauta, kuri turi gilią ryšio su gamta kultūrą ir istoriją, – pasakoja B. Galdikas ir priduria, – kai buvau vaikas, kai mokiausi lietuvių kalbos, apie Lietuvos istoriją, literatūrą, išmokau, kad tarp lietuvio ir miško yra labai stiprus ryšys, būtų nuostabu, jeigu tas ryšys būtų atgaivintas.“
B. Galdikas neslepia nusivylimo sužinojus, kad Lietuva turi mažiau nei 30 proc. miško šalies teritorijoje. „Latviai turi 60 proc., estai – daugiau nei 60 proc., tad kodėl mes turime tik 30 proc.?“, – klausia profesorė.
Ji teigia, kad Lietuvoje mažiau nei 1 proc. miško yra apsaugota. „Šalyje gyvena apie 2,5 milijono žmonių ir mes turime tik vieną procentą apsaugotų miškų“. Anot jos, pirmas ir svarbiausias žingsnis atsigręžti į save.
Mokslininkė jau antrą kartą lankėsi Punios šile, ji tikisi, kad Lietuvos parlamentas šią vietą paskelbs griežtu gamtos rezervatu, taip pat įtrauks ir tą teritoriją, kuri jau yra kertama. „Žinote, tie trys tūkstančiai hektarų Punios šile yra svarbūs, yra svarbu rodyti pavyzdį pasauliui, tai yra mano žinutė Lietuvos parlamentui“, – teigia B. Galdikas.
B. Galdikas buvo viena iš grupės „The Trimates“ narių
Kaip teigiama OFI intrneto svetainėje, B. Galdikas gimė pasibaigus Antrajam pasauliniam karui, o jos tėvai tuo metu pasitraukė iš Lietuvos į Kanadą. Žymiausia pasaulio orangutanų tyrinėtoja būdama šešerių vartė pirmąją savo bibliotekos knygą „Smalsusis Džordžas“ ir tuo metu ją įkvėpė tos knygos herojus su geltona skrybėle ir jo nepaklusni bezdžionėlė, antroje klasėje ji apsisprendė – bus tyrinėtoja.
B. Galdikas įgijo psichologijos ir zoologijos bakalauro ir antropologijos magistro laipsnį. Būdama magistrantė ji Kalifornijos universitete Los Andžele (University of California Los Angeles – ULCA) pirmą kartą sutiko antropologą ir archeologą Louis Leakey, kuris paskatino ją tyrinėti primatus, ir papasakojo jam apie savo norą dirbti su orangutanais.
Mokslininkė teigia turėjusi nemažai mentorių, bet kaip vieną iš svarbiausių įvardija būtent L. Leakey. B. Galdikas prisimena ir istoriją, kaip susipažino su mokslininku. „Jis skaitė paskaitą UCLA, kurį buvau baigusi. Nebuvau dr. L. Leakey studentė, tačiau priėjau prie jo, pasakiau, kad noriu tirti orangutanus ir paklausiau: ar man padėsite? Jis sutiko. Nuo tos akimirkos, kai priėjau prie dr. L. Leakey iki kol pagaliau išvykau į Borneo, praėjo treji metai. Kai esi dvidešimties, kaip aš tuo metu buvau, treji metai atrodo kaip amžinybė. Dabar toks laikotarpis praeina akimirksniu, jeigu kažkas pasakytų, kad turiu laukti trejus metus, jokių problemų“.
L. Leakey padėjo dar dvejoms mokslininkėms – Jane Goodall tyrinėti šimpanzes, Dian Fossey – kalnų gorilas, trečioji buvo B. Galdikas. „Visos priėjome prie L. Leakey ir paparašėme pagalbos, vėliau tapome žinomos kaip primatams tyrinėti skirtos grupės „The Trimates“ narės", – prisiminimais dalijasi mokslininkė. D. Fossey žuvo 1985 m. Ruandoje, kovodama už kalnų gorilų išsaugojimą, o likusios dvi „The Trimates“ narės veiklą tęsia iki šiol.
B. Galdikas: „Aš turėjau viziją, aš turėjau svajonę“
Orangutanų tyrinėtoja teigia iš pradžių norėjusi vykti į Sumatros salą, tačiau atvažiavusi į Indoneziją ji buvo nukreipta į Borneo, mat Kalimantane, Borneo niekas nebuvo atlikęs jokių tyrimų su orangutanais: „Indonezijos vyriausybė pasakė, kad važiuosiu į Borneo ir aš paklausiau, iš pradžių norėjau vykti į Sumatrą, bet gyvenimas nusprendžia už tave“.
„Aš turėjau viziją, turėjau svajonę ir mano svajonė buvo nuvykti į pietryčių Azijos miškus, tyrinėti orangutanus ir išmokti apie juos daugiau nei bet kuris žmogus kada nors yra išmokęs, tuomet sakyti, kad skyriau visą savo gyvenimą orangutangams tyrinėti“ – pasakoja B. Galdikas. Profesorė teigia turėjusi pavyzdžių – J. Goodall ir D. Foster. „Iš tiesų aš nežinojau, kad tai mano pavyzdžiai, mes netapome draugėmis, mes tapome seserimis“, – teigia mokslininkė ir priduria, – aš supratau, kad tai buvo galimybė ir aš ja pasinaudojau“.