Tai, kad šiame tekste galimai bus reklamos elementų ir paskaičius norėsis suvalgyti burgeriuką ar du, neturėtų jūsų bauginti.
Redinge (Reading), vakariniame Londono priemiestyje, kur buvo tas BBC padalinys, kuriame darbavausi būsimųjų Lietuvos NATO sąjungininkų labui ir šnipinėjau Rusijos, Irano ir kitų priešų atviruosius šaltinius, restoranas „Burger King“ buvo (o gal ir dabar yra) visai netoli geležinkelio stoties. Britanijoje šis galingas tinklas (beveik aštuoniolika tūkstančių restoranų visame pasaulyje) atsirado 1976 metais, tai yra, beveik dvidešimčia metų anksčiau, negu Užkalnis, įsteigė virš penkių šimtų restoranų, ir spėjo mano atvykimui gerai pasiruošti.
Prisimenu pirmąjį gyvenime kąsnį jų firminio tradicinio burgerio, kuris vadinamas Whopper (jo istorija siekia beveik taip pat toli, kaip ir paties restoranų tinklo). Tai buvo skonio sprogimas ir sudėtinių dalių gausa: ne tik jautienos paplotėlis (arba du), bet majonezas, salotos, pomidorai, rauginti agurkėliai, kečupas ir svogūnai. Whopper yra angliškas naujadaras, kuris reiškia kažką labai stebinančiai didelio, pūpsančio, gigantiško.
Jam jau galimai daugiau metų, negu jūsų diedukui: karalių burgerinė atsirado Majamyje, Floridoje, 1954 metais. Nežinau, ar tikrai „Burger King“ buvo įsteigtas atšvęsti Sovietų Sąjungos tirono Josifo Stalino išėjimo į pragarą 1953 metais, bet aš norėčiau manyti, kad taip. Dar po trejų metų, 1957, ir atsirado tas Whopperis, kuris liko ligi šiol.
Kodėl man taip patiko skonis? Manau, todėl, kad visus mėsos paplotėlius jau nuo 1954 metų „Burger King“ grilina ant liepsnos, taip ir rašo savo meniu „flame grilled“. Grilinti ant liepsnos.
Paskui mano gyvenime buvo visko, susijusio su „Burger King“. Amerikoje pamačiau, kad gurmanų krašte galima pasidaryti „Burger King“ ir su trigubu, ir su keturgubu mėsos paplotėliu. Dieve, kaip džiaugiausi, vos galėdamas apžioti. Kai su šeima atostogavome Ispanijoje, kurorte Salou į pietus nuo Barselonos, vietinis ispaniškas maistas buvo toks netikęs, toks neįdomus, kad eidavau kasdien į „Burger King“, nes esu dvasinis amerikietis.
„Burger King“ džiaugiausi radęs pasaulio oro uostuose, ir žinojau, kad kelionė bus gera nuo karališkos liepsnojančios mėsos. Portugalijoje gyvendamas karštą, dusinančią vasarą prie Atlanto, visai netoli namų turėjau puikų „Burger King“, kur negalėdavau susišnekėti portugališkai, nes nemokėjau, bet sėkmingai susirinkdavau užsakymą prie automatinio ekrano. Romoje mėstu šventą „Burger King“, visiškai prie Vatikano sienos, į kurį per langus varvina seilę popiežius ir, sako, kartais užsisako pora burgeriukų į savo apartamentus, o šveicariškoji sargyba (Swiss Guards) jam pristato, gavę užsakymą be eilės.
„Burger King“ ypač prabangūs Prancūzijoje: džiugino mano širdį, kai gyvenau Avinjone. Festivalių mieste visi eina į teatrus, o aš - į burgerinę: didelę, tviskančią, ir prancūzų labai pagarbiai įrengtą ir aptarnaujamą. Prancūzai tik taip sako, kad jiems kokti amerikietiška greitojo maisto tradicija, iš tiesų jie yra vieni didžiausių vartotojų pasaulyje ir mėgsta amerikietiškus maisto tinklus, šlamščia burgerius su pasimėgavimu: virš penkių šimtų „Burger King“ restoranų bagečių ir kruasanų šalyje. Jaučiausi, kaip namie.
Kai atvykau į Lietuvą gyventi 2011 metais, man labai stigo „Burger King“. Svajojau apie jį, įsivaizdavau, kur jis galėtų būti Vilniuje (kad bus ir Kaune, ir Klaipėdoje, ir net Panevėžyje, kaip yra dabar, man neatrodė realistiška). Gražiausia man būtų buvę, jei jie būtų įsikūrę Gedimino pilies bokšte, arba priešais Arkikatedrą, arba man labai gražu būtų, jei dailus „Burger King“ pastatas atsirastų šalia Šv.Onos ir Bernardinų bažnyčių - būtų paranku ir turistams, atvažiuoja kultūrinio peno, ir šalia prašom yra ir maistas, iš pačios geriausios, kvapniausios, sočiausios pusės reprezentuojantis mūsų šalį. Deja, mano svajonėms kol kas nebuvo lemta išsipildyti, ir „Burger King“ atsirado labiau įprastinėse lokacijose.
Dabar, kai Lietuvoje yra „Burger King“, mūsų šalis tapo geresnė ir šviesesnė, su teisingesne mityba ir daugiau Amerikos skonio. Praėjusiais metais gyvendamas Klaipėdoje, kurią vadinu amerikietišku pavyzdžiu „West Coast” (vakarų pakrantė, nes ji nors ir ne Kalifornija, bet tikrai vakarinis Lietuvos pakraštys, o kada nors Lietuva vėl bus iki Juodosios jūros ir rytuose iki Kinijos ir Aliaskos, kaip Vytauto laikais, bet čia tik svajonės, nors mano svajonės dažnai pildosi) užeidavau į „Burger King“, taip dažnai, kad net darbuotojai ėmė mane pastebėti, tik nieko nesakė man, kad pažino. Mane kartais pažįsta, toks jau esu pažįstamas veidas.
Šiuo metu „Burger King“ parduoda savo ypatingąjį mėsainį su Gouda sūriu iš Olandijos, kurio paplotėlis yra dar ir pagruzdintas, kad jau visai būtų didelė skonio gausa, ir sūris net ant bandelės, kad maža nebūtų (jų būna ir su mėsa, ir su mėsos pakaitalu, ir su vištiena) - ir, žinoma, pagal „Burger King“ tradiciją privaryta daug, daug daržovių.
Valgykite, kol jie dar yra. Kuo dažniau eisite į „Burger King“, tuo daugiau jų atsidarys Lietuvoje, ir tuo geresnė mūsų šalis bus mums visiems.