Moteris treniruotes nedidelėje grupėje lankė du kartus per savaitę ir jau po dviejų mėnesių vandenyje jautėsi kur kas drąsiau, atsirado pasitikėjimas savimi ir ramybė. Motyvacijos mokytis jai netrūko: „Pati esu šokių mokytoja, tad suprantu, kaip vyksta mokymosi procesas ir kiek pastangų reikia įdėti mokantis kažko naujo. Kai apsipratau ir pasijutau drąsiau – į baseiną eidavau su didžiuliu užsidegimu, du kartus per savaitę plaukdavau su treneriu, o dar tris kartus ateidavau paplaukioti savarankiškai.“
Motyvacijos nesustoti prideda ir sportiškas bei atletiškas kūnas: „Kai pamačiau, kaip keičiasi kūnas ir jo būklė – supratau, kad plaukimas su manimi liks ilgam. O džiugino ne tik sutvirtėjęs kūnas, bet ir nugaros skausmų nebuvimas, stiprybės pojūtis, daugiau ištvermės atsirado ir šokių aikštelėje. Aš jaučiuosi nenugalima, jaučiu, kad galiu gyvenime pasiekti bet ką.“
Savęs baseine Džiuginta negaili, supranta, kad reikia įdėti darbo, tad kaskart bando nuplaukti vis daugiau. Šiandien ji per valandą nuplaukia 1,5 kilometro ir nors savo plaukimo įgūdžius vertina gerai, bet nežada nustoti mokytis: „Žinau ties kuo turiu dirbti ir kas yra mano silpnosios vietos. Žinoma, nesinori perspausti savęs, tačiau su mano užsispyrimu gan sunku surasti balansą. Noriu dar labiau treniruoti savo ištvermę, nes sunkiau sekasi plaukti nesustojant, ypač nemėgstu plaukti krauliu, po vieno-dviejų ratų jaučiu, kad širdis ir kvėpavimas nebeatlaiko. Džiaugiuosi, kad sportuoju su trenerio priežiūra, nes būtent jo dėka galiu greičiau taisyti klaidas ir sparčiau tobulėti.“
Džiuginta nori ne tik labiau pamilti kraulio stilių, bet ir jaustis laisvai plaukdama bet kuriuo stiliumi atviruose vandenyse, plaukti didesnius atstumus ir, kai sugis senos peties traumos, įvaldyti delfino stilių.
O kaip su atvirų vandenų baime? Pasak Džiugintos, juose ji taip pat jaučiasi vis drąsiau, bet su tam tikromis išlygomis: „Saugumas atviruose vandens telkiniuose man visada pirmoje vietoje. Anksčiau bijodavau plaukti labai giliai, kadangi nepasitikėjau savo plaukimo įgūdžiais, tačiau dabar galiu perplaukti ežerus, o tai jau didelis pasiekimas, tačiau vistiek jaučiu, kad plaukti atviruose vandenyse reikia daugiau praktikos, tad esu itin atsargi.“ Džiugintai smalsu išbandyti ir kitas vandens sporto šakas: „Karts nuo karto nuvykstu į vandenlenčių parkus, o kai gyvenau Tenerifėje, kiekvieną dieną plaukiodavau banglente, tačiau gerai plaukti ir gaudyti bangas – du skirtingi dalykai.“
Paklausta, kuo gi labiausiai didžiuojasi, Džiuginta ilgai negalvoja: „Labiausiai džiugina fizinė būklė ir tai, kaip atrodo kūnas. Taip pat didžiuojuosi savimi, kad per pusę metų įvaldžiau tris plaukimo stilius, kad galiu nuplaukti vis didesnį atstumą. Net negalvojau, kad man taip patiks nardyti ir vienu įkvėpimu galėsiu nuplaukti net dvidešimt metrų.“
Treneris Artūr Bartaševič taip pat didžiuojasi Džiuginta ir jos progresu: „Nors Džiuginta atėjo jau turėdama minimalius pradmenis, gebėjo plaukti krauliu, krūtine, nugara, bet netrūko ir plaukimo technikos klaidų: plaukiant nesuderindavo kojų ir rankų darbo, kojų judesiai buvo netaisyklingi, netaisyklingas buvo ir kvėpavimas. Praėjus pusmečiui galiu tik pasidžiaugti padaryta pažanga. Ir už ją dėkoti Džiuginta gali savo dideliam norui ir užsispyrimui. Tikrai ne kiekvienas gali pasiekti tokio rezultato kaip Džiuginta per tokį trumpą laiką, nes visi žmonės yra skirtingi, bet tikrai tikrai garantuoju, kad išmokti gerai plaukti gali visi.“