Sako, ką išmoksi vaikystėje, to niekada nepamirši, o ir įgyti svarbių įgūdžių vaikystėje lengviau. Ar pasakytumėte tą patį ir apie plaukimą?
Dalis tiesos šiame posakyje yra. Vaikystėje daug lengviau mokomės naujų dalykų, esame atviresni, imlesni, smalsesni ir gal net drąsesni. Ir nors vaikų mokymosi plaukti procesas ilgesnis, nes jiems reikia daugiau laiko įsisavinti informacijai, ją suprasti, o ir dėmesį bei koncentraciją jie išlaiko trumpiau, su vandeniu vaikai susidraugauja greičiau, geriau geba atkartoti judesius. Suaugusieji, ypač jei bijo vandens, kur kas atsargesni, labiau įsitempę, jų motoriniai gebėjimai jau ne tokie imlūs naujiems dalykams. Bet suaugusieji labiau įsiklauso į trenerio pastabas, geriau girdi ir ilgiau išlaiko dėmesį mokydamiesi techninių subtilybių.
Kokie būtų esminiai vaikų ir suaugusiųjų plaukimo mokymo skirtumai?
Mokymo metodika ypatingai nesiskiria. Tačiau mokant vaikus tenka integruoti daugiau žaidimų. Jiems reikia smagumo, linksmumo, tada ir mokosi jie noriau, rodo daugiau motyvacijos. Suaugusieji mokytis ateina jau turėdami tikslą, tad jų nebūtina linksminti žaidimais. Nors, turiu pastebėti, kad net ir jiems patinka įvairios žaismingesnės užduotys, pavyzdžiui, žiedų rinkimas nuo baseino dugno. Būna pasijuokia iš tokios žaidybinės užduoties, bet vėliau prisipažįsta, kad labai patiko. Vadinasi žaidimai svarbūs ir mokant suaugusius. Gal ne veltui sakoma, kol gebi žaisti, esi jaunas.
Gal trumpai galėtumėte pristatyti, kokie mokymosi plaukti nuo nulio etapai laukia suaugusiųjų pamokose?
Plaukime viskas prasideda nuo kvėpavimo. Mokėjimas ritmingai įkvėpti virš vandens, iškvėpti po vandeniu yra plaukimo pamatas ir svarbiausia pamoka. Vėliau mokomės plūduriuoti, atsipalaiduoti ir atsiduoti vandeniui, suprasti, kad jei plaučiuose yra oro – jis tave laikys virš vandens. Tada jau laukia mechanika – rankų ir kojų darbas, rankų judesių ir kvėpavimo, kojų judesių ir kvėpavimo sinchronizavimas ir sunkiausias darbas suderinti kvėpavimą su rankų ir kojų darbu – sujungti visus elementus į vieną sklandžią techniką. Na, o dar vėliau mokomės šuolių, apsisukimo prie sienelės.
Su kokiomis nuostatomis ar baimėmis į plaukimo pamokas ateina suaugusieji?
Pirmą kartą įlipus į baseiną ne vieną sukausto baimė. Vaikai tą baimę nugali greičiau, o su suaugusiais kartais tenka ilgiau padirbėti. Pirmosios pamokos baseine yra mokymasis kvėpuoti, iškvėpti po vandeniu, o nardinti galvą po vandeniu ne vienas bijo. Būna žmonių, kurie ateina ir sako, kad nori išmokti plaukti, bet jam pakaks tik šiek tiek, tik laikant galvą virš vandens paplaukioti. Tada tenka aiškinti, kad toks plaukimas nėra taisyklingas, laikydami galvą virš vandens ilgai nepaplauksite, kūnas tokioje pozicijoje pasidaro labai sunkus, nugara – išsirietusi, o kaklas – nuolatinėje įtampoje. Jokios naudos ir malonumo iš tokio plaukimo, ypač jei tikslas yra plaukioti ilgesnes distancijas. Suprasdama baimes stengiuosi viską detaliai papasakoti, kodėl plaukiant reikia daryti būtent taip, o ne kitaip. Dažnai žmonės po vandeniu ne išpučia orą pro nosį, o įkvepia – tokia situacija nemaloni, tad pradžioje mokomės išpūsti pro burną, vėliau per nosį. Viską darome lėtai, neskubėdami.
Ar egzistuoja mokymosi plaukti amžiaus cenzas? Gal kaip tik vyresniame amžiuje plaukimas yra puikus būdas išlikti aktyviems?
Ne vienas baseine prieina, pasidomi, kokios čia pamokos vyksta, tačiau sako esantys per seni mokytis plaukti. Visada sakau, kad nereikėtų savęs nuvertinti, nes plaukimas yra labai geras būdas palaikyti tvirtą ir ištvermingą kūną visoms amžiaus grupėms, net ir senjorams. Pradžia vyresniame amžiuje tikrai gali būti sunkesnė, daug kas priklausys nuo prieš tai turėto fizinio aktyvumo, bet labai greitai klientai pastebi, kad atsiranda ir jėgų, ir geresnė savijauta, ir net nuotaika. Juk ne visi gali sportuoti salėje, o plaukiant nėra didelės apkrovos sąnariams, stuburui, net ir traumą patirti plaukiant neįmanoma.
Su kokiomis baimėmis sunkiausia tvarkytis? Ar visada lydi sėkmė?
Sunkiausia būna žmonėms, kurie yra skendę arba patyrę kitų nemalonių situacijų vandenyje. Tokiems žmonėms prisijaukinti vandenį užtrunka, jiems reikia psichologinio palaikymo, atsargaus paraginimo, padrąsinimo, kantrybės. O kantrybės aš turiu daug, nes mano toks darbas. Aš atidžiai stebiu tokius žmones ir matau, kada jie pasirengę žengti dar vieną žingsnelį tolyn, atlikti kažką sudėtingesnio. Viską darome po truputį, kalbamės, aiškinamės, o jei matau, kad galiu, būna ir kiek griežčiau paspaudžiu. Ir mano praktika rodo, kad su laiku ir tikslingai dirbant visi išmoksta plaukti ir vandens baimę palieka praeity. Kur kas dažniau plaukimo pamokas suaugusieji meta ne dėl vandens baimės, bet dėl motyvacijos stokos.
O būna, kad koją pakiša per dideli lūkesčiai ir norai?
Taip, suaugusieji neretai prieš pradėdami mokytis plaukti tikisi, kad tai įvyks labai greitai. Tačiau pradeda lankyti užsiėmimus ir supranta, kad paprasta nebus, teks dirbti, įdėti pastangų ir darbo. Ne visiems pakanka užsispyrimo. O būna tokių atvejų, kai po pirmos pamokos sako, kad tikrai neišmoks palaukti, bet kantrybė duoda vaisių – praeina kažkiek laiko ir jie plaukia. Išmoksite plaukti ar ne priklauso ne nuo trenerio, o tik nuo jūsų pačių.
Kaip motyvuojate suaugusiuosius, kad nemestų mokymosi pusiaukelėje?
Visų pirma, manau, kad mokytis motyvuoja pats plaukimas kaip sportas. Po kelių mėnesių praktiškai visi besimokantys pastebi pokyčius: kūnas sutvirtėja, ištvermės padaugėja, figūra padailėja, svoris pamažėja, geros nuotaikos netrūksta. O aš stengiuosi, kad treniruotės netaptų nuobodžia monotoniška rutina, stengiuosi, kad kiekvienas užsiėmimas būtų vis kitoks, prigalvoju įdomensių užduočių, netikėtų pratimų. Tad ir kliūčių ruožus tenka įveikti ir varžytis improvizuotose lenktynėse…
Ar noriai suaugusieji eina mokytis?
Dabar norinčių išmokti plaukti suaugusiųjų daugėja. Anksčiau lyg ir buvo gėda prisipažinti, kad kažko nemoki. Dabar vis daugiau supratimo, kad mokytis niekada nevėlu. O mokėti plaukti ne tik gyvybiškai svarbu, bet gebėti plaukti ir mėgautis vandeniu yra nuostabus, geromis emocijomis apdovanojantis, jausmas.