Lenkija neretai sarkastiškai pavadinama paukštienos „Kinija“. Ir ne be reikalo. Šalis yra didžiausia paukštienos gamintoja visoje Europos Sąjungoje, o joje veikia net 3000 didelių ir smulkių paukštienos ūkių. Vis tik ES valstybėse kokybės prasme Lenkija pirmauja anaiptol ne iš gerosios pusės.
„Prieš maždaug 10 metų paukštienos paklausa visoje Europoje buvo labai didelė, todėl dauguma augintojų stengėsi maksimaliai padidinti gamybos apimtis ir tai padaryti kaip įmanoma pigiau. Laikui bėgant situacija rinkoje stabilizavosi, augintojai ir perdirbėjai ėmėsi modernizuoti ir tobulinti savo auginimo ir gaminimo procesus. Deja, Lenkijoje požiūris nepasikeitė. Čia ir toliau vyrauja laukiniai vakarai – iki šiol veikia labai daug smulkių ir decentralizuotų ūkių, neinvestuojančių į infrastruktūrą ir paukščių gerbūvį“, – pasakoja AB „Vilniaus paukštynas“ ir AB „Kaišiadorių paukštynas“ Paukštininkystės verslo valdymo grupės narys, Auginimo vadovas Saulius Petkevičius.
Specialistas pastebi, kad Lenkijoje yra ir pavyzdingų ūkių, vis tik dėl centralizacijos nebuvimo susiduriama su nemenkais iššūkiais veterinarinės kontrolės srityje, o tai didina nekokybiškos vištienos patekimo į rinką tikimybę.
„Infrastruktūros trūkumai, prastos paukščių gyvenimo sąlygos ir neinvestuoti pinigai į jų gerovę tokiuose ūkiuose yra užmaskuojami naudojant antibiotikus. Pavyzdžiui, jei Lietuva arba Latvija vidutiniškai 1 kilogramui paukštienos užauginti naudoja 30 mikrogramų antibiotikų, tai Lenkija apie 150-200 mikrogramų“, – atskleidžia S. Petkevičius.
Negano to, Lenkijoje veikia bent dvigubai didesni nei Lietuvoje perdirbimo fabrikai, į kuriuos kiekvieną dieną atvežami paukščiai iš skirtingų ūkių. Tad jei bent vienas ūkininkas atveža salmonelioze užkrėstą paukštieną, didelė tikimybė, kad visos dienos produkcija dėl kryžminės taršos bus užkrėsta.
Lietuva pasirinkusi kur kas saugesnį kelią. Mūsų šalies ūkiai yra nedideli ir apjungti į unikalią lietuviško ūkininkavimo grandinę „nuo lauko iki stalo“ – mėsinių viščiukų tėvai yra užauginti Lietuvoje kontroliuojamuose ūkiuose, vienadieniai viščiukai užauginami tame pačiame inkubatoriuje, pašarai taip pat gaminami Lietuvoje, o paukščiai skerdžiami tose pačiose skerdyklose. Negano to, visi paukščių auginimo ūkiai yra vieningai kontroliuojami VMVT, perdirbėjų bei tarptautinių auditų.
„Tai reiškia, kad net atsiradus problemai kažkurioje grandyje, ji yra pastebima ir likviduojama neperduodant problemos į sekantį gamybos etapą. Lenkijai tokia kokybės kontrolė yra neįmanoma dėl gamybos apimčių bei pačios kokybės kultūros suvokimo. Šie skirtumai susiformavo istoriškai, mat Lietuvos gamintojai stengiasi gaminti aukštesnės kokybės paukštieną tam, kad galėtų apsisaugoti nuo grobuoniškų Lenkijos veiksmų tiekiant perteklinę paukštieną už žemesnę kainą“, – aiškina AB „Vilniaus paukštynas“ ir AB „Kaišiadorių paukštynas“ Kokybės kontrolės tarnybos vadovė Danguolė Velavičienė.
Lietuvių užaugintą vištieną verta rinktis ne tik dėl geresnių paukščių auginimo sąlygų ir mėsos kokybės, bet ir dėl trumpesnės tiekimo grandinės. Štai iš „Vilniaus paukštyno“ prekybos tinklus paukštiena pasiekia vos per 1 valandą, o tai garantuoja ne tik mėsos šviežumą, bet ir mažesnį CO2 išmetimą transportuojant.