Nuosekliai naudojant vieną būdą galima išvis juos išnaikinti
Kraštovaizdžio specialistas ir agronomas T. Gurskas sako, kad kurkliai mėgsta iš pradžių apsigyventi drėgnoje žemėje prie tvenkinių, upelių. Daugiausiai jų būna po lietaus, tuomet kurkliai pradeda kilti į viršų ir vejoje galima matyti numirusius takelius, gale jų esančias skyles, kur jie išlenda į žemės paviršių. Tai gali būti 15–30 cm ilgio, truputį pakeltas tarsi žolių kupstelis ir toje vietoje būna nurudę, tai jau būna aišku, kas čia pasidarbavę.
„Kurkliai kuo puikiausiai gyvena šiltnamyje, daržuose, saugo savo kiaušinius. Jeigu rasite lizdą, reiktų kaip mat jį sunaikinti. Kurkliai mėgsta ir purią žemę po salotomis, pomidorais, pasiknisti ieškodami maisto, viską nugnybti, žudyti augalus. Kas yra natūralus jų priešas, tai kurmis. Paėmus kurklį į rankas, jis nekanda, tik savo žnyplėmis sugriebia kažkiek. Jie nėra nuodingi, tikai žmogaus nenužudys, tik kad bjauroki“, – šypsosi agronomas.
T. Gurskas sako, kad jam labiausiai pasiteisinęs būdas naikinti kriuklius yra vandens ir aliejaus mišinys: „Imame aliejaus butelį, kai jo ant dugno lieka per du/tris pirštus. Tada supilame vandenį, gerai suplakame ir įpilame į urvelius. Urvus reikia su pirštu patikrinti, kur jau leidžiasi žemyn, nes kurklys dieną slepiasi giliausiame urvelyje. Pilame, 20–30 sekundžių ir kurklys iššliaužia ir nudvesia. Visiškai nesvarbu, kokį aliejų pilsite. Aliejus prilimpa prie jų kūno ir jie negali kvėpuoti, todėl išlenda, o jeigu net ir neišlenda, jie bus žuvę. Tad tai tikrai paprastas būdas jų atsikratyti. Vieną kartą mes visus trylika tokiu būdu pribaigėme“.
Į klausimą, kas kiek laiko reikia to aliejaus pilti, agronomas sako, kad jeigu per metus porą kartų nuoširdžiai jo pilsite, tai tikrai ilgam savo daržui padėsite, galbūt paskui išvis jų neateis.
Mėšlu, pasak T. Gursko, naikinti kurklius irgi galima, jį seniau daržininkai ir sodininkai naudodavo. Vasaros antroje pusėje iškasdavo duobę, sudėdavo arklių mėšlą, kurį kurkliai labai gerai jaučia ir žiemai artėjant sulenda į jį. Tuomet, kai būna pirmosios šalnos, reikia tą mėšlą paimti ir išpurtyti ant lauko, kad tiek kurkliai, tiek jų lervos sušaltų. Tokiu būdu ir patręšiate savo daržus, ir atsikratote kurklių.
Sodininkė Birutė su kaimynais – aistringi kurklių naikintojai
Sodininkė Birutė nuoširdžiai nekenčia kurklių. Ji pastebėjusi, kad kurkliai labai mėgsta jos pomidorus, šiltnamyje štai neseniai visų šešių šaknis nukando. Prie aštrių paprikų nelenda, o prie saldžių eina kaip prie medaus, kaip ir prie agurkų, kurie jau iškilnoti, taip pat burokėlių, ridikėlių – nukandinėja visiems iš eilės šaknis be gailesčio. Mėgsta bulves. Šiemet nukando puoselėtą serenčių, rado gulinčią gėlę be šaknų. Ne juokais supykusi Birutė sako, kad pasigailėjimo iš jos nebus, kad vėl imsis visų įmanomų priemonių, kad juos sunaikinti.
„Kurkliai mūsų sode ir darže yra priešas numeris vienas. Kai prasineša per mano gėles, daržoves, tai galiu savo rankomis juos pritrėkšti, bet kad sunkiai juos prigausi, jie labai greiti. Ko tik neišbandėme, kad jų atsikratyti. Aliejaus ir vandens mišinį irgi pylėme, bet gal pas mus kažkokie kitokie tie bjaurybės – ne visada sureaguoja, neišlipa mums jie į viršų, gal nudvesia giliai žemėje.
Su arklių mėšlu nebandėme jų naikinti, per ilgas man šitas procesas. Kai sugalvojome išbandyti su šviežia žuvimi, labai nepasiteisino šis būdas, dar daugiau tų kurklių atsirado, jie kaip pamišę pradėjo tos žuvies ieškoti, per visas mano lysves perėjo. Ryškiai per gerą žuvį nupirkau, pataikiau į dešimtuką, parinkdama jų mėgstamiausią, kad juos kur“, – juokiasi Birutė.
Sodininkė sako, kad su kaimynais turi kelis pasiteisinusius variantus, kaip apsaugoti savo lysves nuo šitų visa ko naikintojų, nes jeigu jiems duosi laisvę ir nieko nedarysi, jei jų užsiveisė, tai apie daržą gali pamiršti.
Vienas iš būdų, pasak sodininkės yra toks: ji paimanti kelis puslitrinius stiklainius, pusę jo pripila alaus, o kitą pusę – vandens. Iškasa duobę ir įdeda tuos stiklainius į žemę, sulygina su paviršiumi taip, kad jie būtų vienodame lygyje.
„Kurkliai ieškodami atsigerti vaikšto sau paviršiumi ir įkrenta į mano spąstus. Gal juos alaus kvapas pavilioja, bet kai ateinu vėliau, vis randu kelis apsvaigusius beplaukiojančius. Jie įkrenta ir negali išlipti. Kodėl jie nepakelia sparnų, nes juk moka skristi, nežinau, bet man pakanka, kad juos privilioju. Yra kaimynų, kurie vandenį maišo su skalbimo milteliais arba „Fairy“ ir pila į griovelius, yra kaimynų, maišančių ir su tuo pačiu aliejumi, vieniems pavyksta, kitiems, tarp jų ir man, nelabai“, – sako Birutė.
Kai kurie Birutės kaimynai, kai sodina pomidorus, juos deda į plastikinį vazoną, jo apačią nupjaudami, įdeda į žemę ir užkasa. Kurkliai eina link pomidoro, atsimuša į vazoną, neprieina prie šaknų, nekanda ten, kur mėgsta.
„Gėles saugau į žemę pridedama kiaušinių lukštų su aliejumi. Smulkintais kiaušinių lukštais pabarstoma žemė visai pasiteisino, kaip dažnesnis ir nuoširdesnis žemės arimas, matau, kad nepatinka jiems tas ramybės sudrumstimas, jų mažiau būna, – pastebi Birutė, – Mes su kaimynais ne tik juos gaudome, bet ir ne vienerius metus ieškome priežasčių, iš kur išvis jie atsirado, nes anksčiau jų nebūdavo. Gal žemėse būna jų, kurias nusiperkame, gal iš užsienio žmonės augalų prisiveža, juose lervos įsitaisiusios. Čia nesuprasi, bet kad juos išnaikinti nėra taip paprasta, kad yra nuolatinė kova ir yra reikalų, tai faktas“.
