‒ Koks jūsų pirmasis įspūdis apie Rio? Kas nustebino, pradžiugino?
‒ Jurijus: Rio – kontraversiškas miestas. Vieniems tai – meilė iš pirmo žvilgsnio, kitiems jis atrodo bauginantis, netvarkingas ir pilkas. Rio nuostabus žvelgiant į jį iš paplūdimio arba nuo jį supančių kalnų.
Nuostabūs kalnų ir vandenyno vaizdai miestą daro nepakartojamą. Nemažiau nepakartojamą jį daro spygliuotos tvoros, juosiančios kiekvieną namą, apleistas senamiestis, gatvės viduriu vaikštantys ir prie praeivių priekabiaujantys benamiai, nusikalstamumas. Tai – tikrai miestas, turintis savo išskirtinę aurą.
Panašiai galima pasakoti ir apie olimpinį kaimelį. Dalyvavau visuose didžiuosiuose sporto renginiuose nuo 2008 m. Pekino olimpiados. Galiu drąsiai teigti, kad Rio olimpinis kaimelis vienas gražiausių. Betvarkė pastatų viduje ir kaimelio aptarnavime taip pat viena didžiausių. Tai kelia gana įdomią grožio, laisvės ir tvarkos trūkumo darną. Reikia neeikvoti jėgų blogoms emocijoms ir mėgautis šia ypatinga nuotaika (šypsosi).
‒ Paulius: Pirmais įspūdis buvo gana šokiruojantis. Beje, toks pats įspūdis buvo ir sportininkams, su kuriais teko bendrauti. Rio oro uostas pastatytas gana skurdžiame rajone, todėl išvydę apleistus pastatus ir lūšnelių kvartalus kiek nustebome. Artėjant olimpinio parko link situacija gerėjo. Pats olimpinis parkas visiškai naujas – nauji sporto objektai, nauji keliai ir t. t. Žinoma, jau kitoje gatvės pusėje vaizdas ne toks išblizgintas.
Aplankėme ir garsiąją Kristaus Atpirkėjo statulą, stovinčią ant 700 m aukščio kalno. Ši statula įtraukta į 7 naujojo pasaulio stebuklų sąrašą. Tiesa, atvykus į Rio daugelis įsivaizduoja, kad iškart prieš akis išnirs Kristus, išskėstomis rankomis. Nieko panašaus.
Jei pirštu kas nors parodytų, tai gal ir pamatytumėte taškelį ant didžiulio kalno: 30 m aukščio statula atrodo visiškai maža, kai žiūrima iš apačios. Sužavėjo vieta, kur ji pastatyta: nuo kalnų atsiveria fantastiški Rio vaizdai. Beje, statula stūkso didžiausio pasaulio miško, esančio mieste, teritorijoje. Tiesa, miškas labiau primena džiungles – puikūs vaizdai.
‒ Ką pačiame mieste arba olimpiadoje norėjote pamatyti labiausiai?
‒ Jurijus: Visas dėmesys sutelktas į sportą. Darbo daug – laisvu laiku stengiamės aplankyti kuo daugiau skirtingų varžybų. Palaikyti savus ir mėgautis reginiu. Labiausiai laukiu baidarių ir kanojų irklavimo finalų. Šios sporto šakos sportininkus prižiūriu jau 9 metus, todėl dėmesys jiems didžiausias. Tai – labai graži sporto šaka.
Nuostabaus grožio vietoje vyksta irklavimo varžybos. Varžybų vietą – Lagoa Rodrigo de freitas – iš visų pusių supa kalnai, ant vieno iš jų stovi ir, regis, visus dalyvius laimina žymioji Kristaus statula. Žavėdamasis drąsiai sakau, kad geriausi pasaulio atletai varžosi vienoje gražiausių pasaulio vietų.
‒ Paulius: Tai – mano antroji olimpiada, prieš 4 metus „debiutavau“ Londone (šypsosi). Daugelio sporto šakų varžybas jau teko matyti. Labai laukiau dviračių treko varžybų, kuriose varžėsi ir Simona Krupeckaitė. Londone dviračių trekas, matyt, paliko didžiausią įspūdį. Daugiausia, žinoma, vykstame ten, kur dalyvauja lietuviai, ketinu aplankyti ir paplūdimio tinklinio varžybas garsiajame Kopakabanos paplūdimyje.
Šįmet dalyvavau ir olimpinių žaidynių atidarymo ceremonijoje garsiajame „Marakana“ stadione. Puiki šventė, nuostabūs braziliški ritmai. Tiesa, sportininkų eisena šiek tiek nuobodoka, o oficialių asmenų kalbos – visiškai prastos.
‒ Kaip atrodė jūsų dienotvarkė Rio? Ar sunku prisitaikyti prie kitos laikos zonos, šalies, olimpinio tempo?
‒ Jurijus: Prisitaikyti nesunku. Tai – įprastas varžybų ritmas. Keliamės 6 val., 7 – pusryčiai, vėliau –sportininkų ruošimas treniruotėms, treniruotė (nuo 9 ar 10 val.), pietūs, poilsis, procedūros, laisvalaikis.
Privaloma laiku eiti miegoti: 22−23 val. sportininkams jau reikia būti užmigus. Deja, kai kurių sporto šakų atstovams varžybos vyksta kone naktį. Tai labai sekina sportininkus ir suteikia nemažai papildomo krūvio juos prižiūrintiems medikams.
‒ Paulius: Vakare, po visų dienos startų, su kolegomis peržiūrime kitos dienos lietuvių startus ir pasidalijame darbus. Aš stengiuosi atsikelti kuo anksčiau, kad galėčiau internetu paruošti tiesiogines transliacijas tol, kol Lietuvoje dar ne naktis.
Stengiuosi žmonėms parodyti ne tik tai, kas vyksta sporto aikštelėse. Mane labiau domina, kas vyksta ten, kur kameros nemato. Tarkime, tose pačiose džiunglėse. Planuoju dar kartą apsilankyti Tižukaso nacionaliniame parke, jis mane sužavėjo. Arba favelų rajonuose. Tiesa, ten nesaugu, dar pagalvosiu apie šią kelionę. Teko aplankyti laivą „Silver Cloud“ – jame gyvena JAV vyrų ir moterų krepšinio komandos. Beje, šis kruizinis laivas plaukioja ir Baltijos jūroje.
‒ Netyla kalbos, kad Rio de Žaneire pavojinga. Ar tai jautėte? Ar ėmetės papildomų saugumo priemonių?
‒ Jurijus: Olimpinis kaimelis ir varžybų zonos buvo gerai saugomi. Mieste knibždėjo ginkluotų kariškių ir policininkų. Valstybė deda visas pastangas, kad garantuotų saugumą. Taip ir jautėmės. Gana nepatirtas jausmas yra būtinybė rakinti kambarius ir baimė palikti daiktus be priežiūros. Olimpiada – sporto šventė ir daugelio sportininkų didžiausia gyvenimo svajonė, niekas nenori teršti šios atmosferos. Esu tikras, kad vagystės – personalo darbas.
‒ Paulius: Juokauju, kad jei kas nors mane atvežtų į Rio ir nežinočiau, kad čia vyksta olimpinės žaidynės, pagalvočiau, kad čia vyksta karas. Tiek daug policijos, karinių pajėgų, sraigtasparnių, apsaugininkų dar neteko matyti. Nuolat patruliuoja kariai, ginkluoti automatais, olimpinio parko prieigose netyla policijos sirenos, važinėja kariniai visureigiai ir sunkvežimiai.
Pirmąsias dienas buvo keista, bet pamažu pripratome. Kariai, beje, draugiški ir šypsosi, kai kurie net sveikinasi. Gyvename visiškai netoli olimpinio parko, kai tiek apsaugos, problemų dėl saugumo nekyla. Per olimpines žaidynes parko prieigose maždaug 70 proc. žmonių yra turistai.
Prieš vykdamas į Rio atsispausdinau paso kopiją, originalo su savimi nesinešioju. Taip pat nesinešiojau didelės pinigų sumos. Pasiimdavau tiek, kad užtektų tai dienai. Be to, visur galima atsiskaityti banko kortele.
Važiuodamas viešuoju transporto nusiimdavau kuprinę arba ją perkeliu ant krūtinės – taip daro ir daugelis vietinių. Būtų bėda, jei pačiuptų kuprinę: joje nešiojuosi piniginę ir visą techniką – kompiuterį, fotoaparatą ir t. t. Pasas, kaip minėjau, namie, tai galėčiau grįžti į Lietuvą.
Lietuvoje buvo daug kalbama apie zika virusą, bet per daugiau nei savaitę neteko matyti nė vieno uodo. Net džiunglėse.
‒ Ar radote Rio ir Kauno panašumų? Kokie jie?
‒ Jurijus: Rio panašus į Kauną tiek, kiek Kauno dvasios atsivežėme mes (šypsosi) Daug rinktinės sportininkų ir daugelis medikų dalis yra kauniečiai. Olimpinės žaidynės naikina skirtumus ir sienas. Visur jaučiama draugystė ir palaikymas. Kaunas garsus ir pasaulyje žinomas sporto miestas, todėl mes stengiamės garbingai jam atstovauti.
‒ Paulius: Ir Kaunas, ir Rio – gana kalnuoti miestai. Žinoma, Kauno kalnelių nepalyginsi su Rio kalnais. Rio daugiau nei už 10 tūkst. km nuo Kauno, todėl rasti panašumų sudėtinga. Be to, bendrauti su vietiniais gana sudėtinga, nes daugelis nekalba angliškai, tik portugališkai.
Kiek žinau, Kauno savivaldybė rengė skulptūrų konkursą. Sakau, gal pasiūlyti, kad ant Aleksoto kalno pastatytų didžiulę Vytauto Didžiojo skulptūrą? Jis, kaip koks laikinosios sostinės sergėtojas, laikytų ištiesęs kardą virš Kauno (šypsosi). Apačioje – Vytauto Didžiojo tiltas ir Vytauto bažnyčia. Viskas siejasi. Deja, man atrodo pavėlavau, nes konkursas jau baigėsi (juokiasi).
Rio – puikus miestas, kasdien jį pažįsti vis geriau, oras ir žiemą šiltesnis nei pas mus vasarą. Viskas puiku, bet Kaunas – mano namai. Niekur nėra geriau nei namuose, kur laukia šeima.