Apie ką mes čia?
Po buvusios žmonos mirties, menui atsidavęs bei labai chaotišką gyvenimo būdą vedantis Robertas paveldi iš jos Toskanoje pastatytą vilą. Tačiau ne jis vienas tampa šios vilos savininku, nes dalį nekilnojamo turto paveldi jo sūnus Džekas, su kuriuo santykiai klostosi pakankamai prastai. Susitikę ir nusprendę parduoti paveldėtą turtą, Robertas su Džeku išsiruošia į saulėtą Italiją, kurioje jų laukia visiškai naujas gyvenimo posūkis, kurio jie patys nesitikėjo.
Kūrinio turinys
Tokie filmai kaip šis yra skirti sekmadienio vakaro peržiūrai, kai norisi tiesiog atsipalaiduoti ir pasinerti į jaukią bei visiškai nerūpestingą peržiūrą. Jie nepretenduoja į aukštąjį meną bei nebando sujaukti žiūrovo minčių, ir dėl to yra smagu, kad tokios juostos karts nuo karto pasirodo kino ekranuose.
Šio filmo istorija yra paprasta kaip dvi kapeikos, todėl gilintis į siužetą man net nesinori, nes jis niekuo neišsiskiria nuo panašios tematikos filmų, kuriuose ilgus metus ryšio nepalaikę giminaičiai ar draugai galiausiai susitinka dėl vieno tikslo ir kažkokiu būdu suartėja. Taip manau teisingiausia būtų apibūdinti „Prisiminimus iš Italijos“. Bet tai nereiškia, kad tai labai primityvus ir jokio pamokslo neturintis pasakojimas.
Visas veiksmas filme sukasi aplink du personažus – tėvą ir sūnų, kurių tikslu tampa vilos pardavimas. Ir šis įvykis sugeba mums, žiūrovams, juos pristatyti iš kelių įdomesnių perspektyvų. Mes susidarome vaizdą apie tai, kodėl jų gyvenimas susiklostė taip, o ne kitaip, mes suvokiame jų bendravimo ribotumą bei pamatome iš šono, kaip du suaugę žmonės tvarkosi su tam tikromis problemomis. Čia dar turime atsižvelgti ir į vieną aspektą – kartų skirtumus bei nelygiavertį abiejų vyrų požiūrį į gyvenimą, kuris tiek vienam, tiek ir kitam veikėjui priduoda savito šarmo.
Taip pat, tai yra filmas apie prisiminimus ir nostalgiją, kuriuose mes dažnai ir patys paskęstame, kai norime prisiminti tuos dalykus ar tas vietas, kurios mums primena vaikystę, paauglystę ar laimės kupinas akimirkas. Būtent tokiais prisiminimais ir dalį siužetinės filmo linijos gyvena herojai, su kuriais visiškai nesunku susitapatinti. Tai žmogiškumu perpildyti personažai, kuriais nesunku patikėti, nes ekrane mums yra pristatomas paprastas, bet tikroviškai atkurtas gyvenimas.
Techninė juostos pusė
Kas yra svarbu tokio kelioninio pobūdžio filmuose? Aišku, kad kameros darbas, kuris manipuliuoja mumis įvairiais ir akis kerinčiais vaizdais. Šiuo atveju gavome Italijos grožį. Nesakau, kad jis čia buvo ant kiekvieno kampo, tačiau žiūrint filmą jo netrūko, tad akimirksniu buvo galima pasinerti į rodomą veiksmą.
Taip pat pagirčiau juostos kūrėjus už labai subtilų ir idilišką meninį apipavidalinimą be jokios pompastikos. Tad dekoracijos, kostiumai, grimas ir, aišku, aplinka, kurioje vystėsi siužetinė linija, mano nuomone buvo puikiai priderinti prie bendro konteksto. Dar neužmirštame gerai įvairiausioms scenoms parinktos muzikos bei tvarkingo, nors ir ganėtinai vientiso, montažo, ir gausime visiškai atpalaiduojantį bei nenuobodžiai atrodantį reginį.
Aktorių kolektyvinis darbas
Nuoširdžiai, man net keista matyti, kad dramoje vaidina Liamas Neesonas, kurį mes jau pripratome matyti įvairaus plauko veiksmo žanrui priklausančiuose projektuose. Aišku, nenurašau jo kaip draminio aktoriaus, nes jis išties vaidina puikiai, bet kai jau gerą dešimtmetį matai jį viename ir tame pačiame amplua, yra tikrai keista ir tuo pačiu džiugu. Čia jo vaidmuo nebuvo labai ypatingas, bet ekrane jis žiūrėjosi tikrai neblogai, net ir nepademonstravęs kažkokių išskirtinių aktorinių sugebėjimų.
Kiti filme pasirodę aktoriai, kaip Michealas Richardsonas, Yolanda Kettie, Souad Faress ir Lindsay Duncan vaidino neblogai, tačiau jų personažai buvo pernelyg sausai įterpti į siužetą, dėl ko ir jiems nepavyko atsiskleisti iš vaizdingesnės perspektyvos.
Verdiktas
„Atsiminimai iš Italijos“ – labai jaukus, paprastai papasakotas ir kelias gyvenimiškas tiesas skleidžiantis pasakojimas, kurį papuošia akis kerintys Toskanos vaizdai, itališka atmosfera bei netipinis aktoriaus Liamo Neesono pasirodymas, kurio metu jo personažui netenka gelbėti į nelaisvę patekusio giminaičio.