Šįkart „A24“ kviečia į naują režisieriaus Johno Crowley, kuris plačiajai auditorijai labiausiai yra žinomas iš nuostabios socialinės dramos „Vaikinas A“ ir rašytojo Colmo Toibino romano „Bruklinas“ ekranizacijos, filmą. Na, o ar tai žiūrovų dėmesio vertas filmas? Taip! Bet apie viską iš eilės.

Apie ką mes čia…

Susiję straipsniai

Pakankamai netipiškai susipažinę, Tobiasas su Almut net negalėjo patikėti, jog jiems užteko vos paprastos akimirkos, kad pajustų vienas kitam šiltus jausmus. Tačiau, kad jų romantiška kelionė prasidėtų taip, kaip jie nori, pora privalo pereiti kelis rimtus išbandymus, be kurių jų laimė nėra įmanoma.

Kūrinio turinys

Kaip visuomet, „A24“ filmą apibūdinau abstrakčiai, nes tiesiog nesinori atskleisti visų esminių siužeto detalių, ką, beje, padarė juostos anonsas. Todėl raginu jo nežiūrėti, kad elementariai gautumėte visą puokštę netikėtų emocijų.

O emocijų gauti šio filmo peržiūros metu tikrai įmanoma, nes tai be galo jautrus ir itin nuoširdžiai papasakotas draminis kūrinys, kuris savo lengvai vystomu siužetu paperka ir kartu dėl jame gvildenamų rimtų temų sugeba prikaustyti prie ekrano. Vėlgi, atskleisti visų temų negaliu, nes viena iš jų yra bene svarbiausiu visos šios juostos siužetinės linijos varikliu. Tačiau manau verta užsiminti apie tai, jog šiame filme yra mums pateikiamas sveikų ir meile paremtų santykių pavyzdys. Daug kas norėtų patirti tokią meilę, kurią patyrė pagrindiniai šio pasakojimo herojai, o ką jau kalbėti apie patį jų tarpusavio ryšį. Tad ir pasidžiaugti bus galima, ir paverkti, ir tuo pačiu šiek tiek užpavydėti.

Veikėjai taip pat puikiai parašyti. Tiek Tobiasas, kurio gyvenimas nebuvo rožėmis klotas ir jo ankstesni santykiai atrodė kaip farsas, tiek ir Almut, kurios asmeninė tragedija tapo vienu iš svarbiausių jos gyvenimo motyvatorių, leidžia pažvelgti į juos iš labai skirtingos, bet tuo pačiu pakankamai artimos daugeliui iš mūsų perspektyvos. Tai paprasti žmonės, norintys mylėti, džiaugtis akimirkomis ir mėgautis gyvenimu. Jais tiesiog tiki nuo pirmų filmo minučių, kai tik jie pasirodo ekrane. Na, o per beveik dvi filmo rodymo valandas galima prie jų tiesiog priprasti, lyg jie būtų kokie nors artimi bičiuliai. Būtent taip aš ir jaučiausi žiūrėdamas šį filmą, dėl ko manau, jog dramaturgiškai tai išties puiki ir dėmesio verta drama.

Tad jeigu mėgstate kokybiškas ir jautrumu perpildytas, bet nenuvalkiotas ar cukrumi pribarstytas gyvenimiškas istorijas, šis Johno Crowley surežisuotas „A24“ studijos filmas yra skirtas jums.

Techninė juostos pusė

Kaip jau rašiau, filmas man susižiūrėjo pakankamai lengvai, net ir atsižvelgus į kai kuriuos siužetinius ne itin optimistiškai nuteikiančius niuansus. O viskas dėl to, jog tiek vaizdo montažas, tiek ir kameros darbas leido iš labai aiškios pozicijos įsilieti į šią istoriją. Dėl ko viskas neprailgsta ir kartu suteikia jau minėtą lengvumo efektą.

Meninis apipavidalinimas ir produkcijos dizainas be priekaištų, nes ekrane mums buvo pateiktas tas tikras, nenulaižytas ir pompastikos neturintis gyvenimas. Garso takelis irgi turėjo nemenką įtaką bendrai filme skleidžiamai atmosferai, todėl, mano nuomone, visos fone skambėjusios muzikinės kompozicijos idealiai perteikė rodomų scenų atmosferą.

Aktorių kolektyvinis darbas

Viena talentingiausių mūsų dienų aktorių, britė Florence Pugh, kurią galima pamatyti ir meniniame, ir pramoginiame kine, dar sykį pademonstravo savo talentą įkūnydama išties dramatiško likimo sulaukusį personažą. Ir neįmanoma ja nepatikėti, nes tai, ką aktorė pademonstravo ekrane, tiesiog įtikina. Andrew Garfieldas, kuris po šiokios tokios pertraukos vėl sugrįžo į kino ekranus, irgi pagirtinai įkūnijo jam patikėtą vaidmenį. Jau nekalbu apie jų tarpusavio chemiją, kuri jautėsi nuo filmo pradžios iki jo finalinės scenos.

Filme pasirodė aibė kitų aktorių kaip Lee Braithwaite, Adamas Jamesas, Douglasas Hodge’as, Amy Morgan ar Kerry Godliman. Bet nei vienas iš jų, gal išskyrus jaunąją Grace Delaney, nesugebėjo išsiskirti. Ypač, kai ekrane dominavo Andrew su Florence.

Verdiktas

„Laikas gyventi“ – šiltas, jautrus, gyvenimiškas ir prasmingas temas palietęs pasakojimas, kurio didžiausiais privalumais tampa aktorių Florence Pugh ir Andrew Garfieldo duetas, lengvai vystoma siužetinė linija, techniškas tvarkingumas bei stipri dramaturgija.

Tuo pačiu, tai filmas, kuris iš labai natūralios bei atitinkamai taiklios perspektyvos nupaveiksluoja sveikus dviejų suaugusių žmonių santykius, kas leidžia pavirsti į tam tikrą pavyzdį visiems, kurie būtent to ir siekia gyvenime.

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama Delfi paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Delfi kaip šaltinį. Daugiau informacijos Taisyklėse ir info@delfi.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją
Pažymėti
Dalintis
Nuomonės