Socialinio tinklapio „Facebook“ asmeninėje paskyroje A. Jagelavičiūtė pasidalino atviru įrašu savo gerbėjais, pasakodama apie savo jausmus bei išgyvenimus ir tai, kaip dabar ji pasikeitė.
Kiek save pamenu, mane visuomet kritikuodavo dėl to, kad esu išsišokėlė. Aš visada per garsiai kalbėjau, per daug bėgiojau, kalbėjau per daug ne tai, ką reikia, buvau per įžūli ir per aktyvi. Per daug kišausi ten, kur ne mano reikalas, ir per daug norėjau lyderiauti. Man nepatiko prėski dalykai. Man visada atrodė, kad jei kažką daryti, tai iš širdies.
Vėliau, žinoma, per daug ir per dažnai įsimylėdavau „iki mirties“, lygiai taip pat isteriškai aiškindavausi santykius, trankydavau durimis ir įsimylėdavau ką nors kitą negailestingai nutraukdama tuos ryšius. Visada turėjau per daug bernų, o jie buvo per daug pastebimi. Su jais buvo visko: ir ašarų ant kelių centrinėje sostinės aikštėje, ir privačių lėktuvų. Buvo ir kaimo sodybų atsiskyrus, ir jachtų Kanuose. Buvo joga, buvo vegetarizmas, ir ko tik nebuvo. Aš niekada nemokėjau santūriai linksmintis. Man niekada nepatiko tik šiek tiek. Aš niekada nemokėjau būti drauge šiek tiek, ir todėl aš niekada nemokėjau išties iki galo atleisti išdavysčių. Aš nemokėjau, o ir nenorėjau gyventi kukliai ir po truputį, ( ir visai čia ne apie pinigus) man norėjosi AISTRINGAI. VISKO.
Šiandien jaučiuosi užaugusi. Bet, kaip sakoma, „Some things never change“ („Kai kurie dalykai niekada nesikeičia“). Aš, žinoma, nebesilinksminu neskaičiuodama valandų, ir nebeleidžiu sau išgerti, kiek norėčiau. Aš nebeįsimyliu greitai ir paprastai, ir nebeišeinu tada, kai šovė į galvą. Aš niekam neskambinu naktį verkdama ir neskrendu 4000 km su šlepetėmis į nežinią.
Bet su tokia pat aistra aš keliuosi kiekvieną rytą 5 valandą, kad galėčiau apkabinti savo sūnų. Aš dažnai net negaliu išlaukti, kol jis pabus.. Lendu, kol jis atmerkia savo pilkas ir gilias, tokias kaip tėčio akis, kuriose, kaip sako banalioj tautosakoj, aš nuskandinau savo palaidūnišką prigimtį. Aš darau pusryčius ir dengiu stalą mažame mūsų balkone, nors kiekvieną rytą tenka valyti kalnus purvo ir dulkių. Aš su alkiu einu į darbą ir siaubo apimta blaškausi naktį po namus, kai jame kažkas negerai. Aš laukiu ryto, kad galėčiau nugyventi dar vieną pritrenkiančią dieną, kupiną patyrimų. Šiandien mano patirtys daug kam atrodys niekuo neypatingos, bet tik aš viena žinau, kaip jos man „rauna stogą“. Ir mano laimė, tai laimė tik man vienai, ir ji neturi niekam patikti. Ji ne dėl kaimynų.
Aš nemanau, kad patirtys turi būti tokios pačios, aš tik galvoju, kad gyvenimas per trumpas gyventi be aistros ir troškimų. Ir dar drąsos juos pildyti.
Ir visai nesvarbu, KĄ KAIMYNAI PASAKYS.
Aistringos jums vasaros, mano IKONOS.