Atsisveikinant su šviesaus atminimo G.Dauguvietyte, naujienų portalas DELFI.lt surinko įsimintiniausias režisierės citatas, kurios susimąstyti privers kiekvieną.
Apie audringą jaunystę:
„Tikrai nebuvau šventoji, dešimties Dievo įsakymų nesilaikiau. Gyvenau ugningai, aistringai, darbingai – taip, kad prieš mirtį neturėčiau gailėtis.“
„Aš ne angelas, o griešnas žmogus. Per savo ilgą gyvenimą aš gal dvi statines degtinės esu išgėrus...O sriubos jau 70 metų nevalgau. Ir gyva... O būdama 19-os ištekėjau už 32 metų gydytojo. Ne iš meilės, o vien dėl to, kad jį buvo įsimylėjusios visos medicinos seserys.“
Apie draugystę:
„Jei jau bendrauju su žmogumi, tai tarp mūsų negali būti jokio pykčio. Aš neturiu priešų. Nė vieno. Matyt, kada žmonėms buvo dalijamas pyktis ir pavydas, Dievulis mane praėjo nestabtelėjęs. Niekada niekam nepavydėjau nei grožio, nei pinigų. Net būdama jauna savęs nelyginau su kitomis ir nematavau centimetrais. O turtas tai man išvis humoras. Labai juokinga ir nesuprantama, kai žmonės vienas kitam pavydi pinigų ar kokių virtuvės baldų. Nesąmonė. Išvis manau, kad pavydas yra blogiausia yda iš visų įmanomų, jis sukelia ir intrigas, ir klastas, ir išdavystes.“
Apie karjerą:
„Kai mane pavadina rašytoja, apima juokas. Niekada į tą gerbiamų rašytojų kastą nepretendavau, nepretenduoju ir nepretenduosiu. Aš esu tuo, ką veikiau visą gyvenimą, – režisierė, aktorė. O rašymas... Nė pati nežinau, kaip su tuo rašymu išėjo.“
Apie vienatvę:
„Aš visą gyvenimą gyvenau kaip turguje – su žmonėmis. Užtat dabar mažai bendrauju. Aš vienatvę dievinu, esu laiminga savo vienatve. Reikia skirti vienatvę nuo vienišumo. Aš nesu vieniša.“
„Vienatvę labai myliu, pradėjau mylėt. Matyt, gyvenime tiek triukšmingai gyvenau, kad vienatvė dabar yra kaip Visagalio dovana.“
„Aš jaučiu vienumos džiaugsmą. Pasakysiu kodėl: visas gyvenimas buvo triukšmingas.“
„Aš visą gyvenimą pragyvenau triukšme. Dabar nuo to triukšmo aš ir ilsiuosi.“
Apie amžių:
„Matau parke vaikščiojant mano amžiaus bobulytes be jokio tikslo. Manęs su pagaliu neišvarysi – ko ten be jokio tikslo lakstyti? Bet kur eidama aš turiu turėti tikslą. Apie ką kalbėti su savo amžiaus bobutėmis? Yra tik dvi temos: vaistai, kurių prisiperka reikia ar nereikia ir anūkai. Nors nusišauk išgirdus, kaip jos pradeda pasakoti kiek ir kokios spalvos kakučiais jūjų anūkas padarė...“
„Kitos senos bobos užmiršo, kad kažkada buvo jaunos ir taip pat labai linksmai gyveno, mylėjo, kentėjo. O aš to neslepiu, esu atvira.“
„Dabar yra jaunystės kultas, tad reikia tuo ir naudotis. Žinoma, jei moteris išpampsta kaip ekskavatorius, vargu, ar kas padės, bet todėl ir būtina save prižiūrėti. Man 85 metai, bet kai ryte išlipu iš lovos, neperžengiu svarstyklių.“
„Palinkėčiau moterims, kad jos pirma laiko nepradėtų savęs laikyti senomis. Kai gimsta anūkai, pačios apie save jau nebegalvoja, sukasi tik apie anūkus ir anksti save pasendina, ypač mažuose miesteliuose, o apie kaimą nėra ką ir kalbėti. Kažkodėl joms nebegalima dėvėti šviesių suknelių, arba bordo, arba tamsiai mėlynos spalvos. Jos anksti nustoja gyventi sau – tiek viduje, tiek išorėje, ir visą save atiduoda anūkui, kuris užaugęs galiausiai parodo špygą.“
Apie mirtį:
„Pragyvenau gražų ir laimingą gyvenimą, manau, man jau laikas po truputį ruoštis anapus. Ne, dar ne ryt ar poryt aš išeisiu, tačiau niekuomet nemeluojanti nuojauta kužda, kad jau greit...“
„Nenoriu duot skaniai pavalgyt kirminams. Nei gerų pietų, nei geros vakarienės, nei duoti jiems gero restorano. Todėl žinau, kad būsiu kremuota.“
„Savo vyrą kremavau, jo pelenus laikau namuose. Mes kartu išgyvenome 43 metus. Nepaprastai gražiai gyvenome: be pakelto balso, be jokių problemų, be konfliktų. Tapome tarsi vienu žmogumi. Į žemę jo kišti nenorėjau, man tai baisu. Nenoriu ir pati būti palaidota. Nenoriu duoti kirmėlėms gero restorano.“
Apie meilę:
„Meilei nėra apibrėžimo. Visas mano gyvenimas yra meilė.“
„Jeigu po aistros prasideda meilė – vaidinasi bus ilgai.“
„Pati ištekėjusi buvau 42 metus, o įsimylėjusi – keturis kartus. Beje, pirmą kartą tekėjau ne iš meilės, o „iš fasono“.“
Apie padorumą:
„Mano gyvenimas ilgas, ir įsimylėjimų buvo daug. Bet niekada gyvenime, prisiekiu, „nesėdėjau ant dviejų kėdžių“ – čia mano garbė. Ir mano darbovietėj, televizijoj žino, kad esu labai rimta. Aš ir pabaliavodavau, ir paflirtuodavau, bet viskas – iki ribos, net ir tuomet, kai gyvenau su vyru netekėjusi. Nei vienam savo vyrui sarmatos nepadariau! Mane taip auklėjo – nuo vaikystės „zulino“ apie padorumą. Todėl laiką jaunystėje mes leisdavome be erotinių dalykų.“
„Labiausiai mane šiais laikais piktina ne moterų kabinimasis ant kaklo – ne, tegu ieško jos tų vyrų. Tačiau ori moteris neturėtų lipti ant vyro viešai. Mane piktina, kad moterys šiais laikais neturi orumo ir labai daug sau leidžia.“
Apie gyvenimą:
„Aš nieko negalėjau suplanuoti – mane per gyvenimą vedė pats likimas.“
„Kiekvienas iš mūsų turi teisę gyventi taip, kaip nori, kad gyvenimo saulėlydyje nesigailėtų, kad kažko nepadarė. Dėl Dievo meilės, reikia vertinti savo jaunystę, nes laiko atgal nepasuksi. Viskas galima – jei išdidžiai, apmąstytai, su protu. Reikia siekti savo svajonių. Visiems mums kartais reikia pabūti Robinzonais Kruzais, mokančiais išplaukti iš bet kokiuos situacijos.“
„Savo gyvenimu negaliu skųstis. Man buvo atriekta labai gero gyvenimo riekė. Esu optimistė ir šiandien. Neapsileidžiu. Žiūriu, kad būčiau gerai apsirengusi, kad neapaugčiau lašiniais.“
„Gyvenu viršvalandžius. Ir reikia žiūrėt, kad jie praeitų gražiai, dorai. Viskas jau suplanuota ir į tai žiūriu labai normaliai.“
„Optimizmas gyvenime duoda labai daug. Tik nereikia pamiršti, kad jei kas nutinka blogo, viskas yra pataisoma. Taip aš ir pratempiau iki gilios senatvės.“
„Gyvenimas, mano mielieji, yra nuostabus. Kol gyveni, gyvenk ir juo džiaukis.“