Prasta miesto vieta dar labiau padeda. Hipsterizuoti klientai, patenkinti savo pačių radikalumu ir tuo, kokie jie nepriklausomi, džiaugiasi viskuo, kas neprimena korporatyvinės maitinimo kultūros, ir apkabina kiekvienas apsilupusias duris, kreivą užrašą ir nepatogią kėdę su nesuvaidinta meile ir švelnumu.
Negaliu sakyti, kad aš juos smerkiu už tai, nors kai kurias panašias vietas ir apeinu (ypač jei jie, ir jų madingi klientai, labai kaulija ir reikalauja, kad kuo greičiau ateičiau ir aprašyčiau juos – tada mano kantrybė trūksta, ir tos vietos visiems laikams užsidengia mano ignoravimo antklode; prašau, parašykite man dabar, kad niekam nesvarbu, o aš jums parašysiu šypsniuką).
Aš suprantu neformalios atmosferos patrauklumą.
Pitarija (kaip suprantu, vieta, kepanti pitas) „Fire Place“ (maloniai užsienietišku pavadinimu, nors žodis „fireplace“, reiškiantis židinį, geriau būtų parašytas kartu, o ne atskirai) yra baisioje Vilniaus vietoje.
Greitai ji nebebus tokia baisi, kai gerieji žmonės nugriaus velniop „Žalgirio“ stadioną, kuris dabar yra gėda prieš žmones ir pavojus valkataujantiems šunims, ant kurių gali kristi plytos arba jie gali pasiklysti dviejų metrų aukščio žolėse. Kai jie sprogdins tuos griuvėsius, aš norėsiu būti ten, prie tvoros, ir gerti šampaną griovimo proga. Pietų ketvirtoji tribūna? Ka-boom, į šipulius!
Restoranas yra mažytis (suskaičiavau mažiau nei 20 vietų) ir yra ant Šeimyniškių ir Rinktinės gatvių kampo (įėjimas iš Rinktinės gatvės).
Šeimyniškių gatvė yra viena Vilniaus gatvių, kurių pavadinimą mažai kas moka ištarti: dauguma sako „Šeimynykščių“ arba kaip nors panašiai, nors nei vienas, nei kitas pavadinimas vilniečiams nieko nereiškia. Čia panašiai, kaip Tuskulėnų gatvė. Kas buvo tuskulėnai?
Etruskų palikuonys? Pamiršta gentis, kuri medžiojo dinozaurus prie Neries? Kas dabar atsakys?
Restorane krosnis, kurioje kepa pitas ir picas, ir daug valgančių (kai kurie net turi palaukti eilėje; laukiau ir aš, nes esu žmogus, kaip ir visi, kad ir ką jūs apie mane galvotumėte), keli staliukai ir kėdės prie baro.
Aptarnavimas – pabrėžtinai šaltas, ir ne tik man. Čia toks stiliukas.
Žmonėms patinka (kai kuriems), kuomet su jais bendrauja taip, kaip tuose Londono kinų restoranuose, kur, kuo patrauklesnė kaina, tuo bjauresnis aptarnavimas. Pačiose pigiausiose vietose kainos yra tokios mažos, kad atrodo, jog juos remia miesto savivaldybė, o padavėjai tokie, kad paspiria koja ne vietoje padėtus klientų krepšius ir trenkia ant stalo lėkštes taip, kad visi sėdintieji pašoka iš išgąsčio.
Čia nieko panašaus nėra, tik aptarnavimas, sakau, šaltesnis negu daug kur kitur.
Užsisakome pitą su humusu ir keptomis ant grilio daržovėmis (€4,20). Kaina juokinga, patiekalas sotus, ir aš visokeriopai remiu ir palaikau visas vietas, kurios humusą, šį nuostabų Artimųjų Rytų pramaną, siūlo Lietuvos valgytojams. Jus, lietuviai, reikia pratinti prie žydų ir arabų maisto.
Antraip kuo maitinsitės, kai pusę šalies gyventojų sudarys pabėgėliai, užsidarys visos katpėdėlės, bajorų užeigos ir liaudies dvarai, ir valgysime šiuos gardėsius?
Jau dabar nulipkite nuo savo cepelinų ir vėdarų.
Užsigerdamas nealkoholiniu alumi, skanauju ir šakšuką (€5), kurią čia vadina vietnamietiška kiaušiniene (atsiprašau?), bet aš nebūčiau dėl to tikras – man kiaušiniai, išleisti į tirštą pomidorų tyrę, yra labiau Maroko arba Tuniso patiekalas. Iš kur, Dieve brangus, Vietname pomidorai (na, nebent prancūzų kolonistai atvežė vieną kitą, kartu su dryžuotais marškiniais ir beretėmis). Skanu.
Dar skysti kiaušiniai, vos bepradėję pasigaminti itin karštoje pomidorų tyrėje, man yra svajonė. Aš galėčiau valgyti kiaušinius kiekvieną dieną.
Savadarbė pica „chilli con carne“ (€8) – ant neblogo picos pado privaryta tirštos čili sriubos, dar ir su grietinės priedu – man patinka mažiau.
Pagalvoju, gal ir yra priežastis, kodėl ant picos yra dedami tokie priedai, kurie yra dedami ant picos, o kitokie nededami. Žinote tuos liūdnai pagarsėjusius „picelinus“ – tarkuotų bulvių cepelinų šmotus ant picos pado? Manote, kad jų be reikalo nepardavinėja Vilniuje? Ne be reikalo. Tokio siaubo niekam nereikia pardavinėti.
Jo vieta ten pat, kur ir batonezo (batono su majonezu) – kulinarijos šiukšlyne.
Dviese sumokėjome €22, kas yra labai santūri kaina už pietus, juo labiau, kad tiek maisto ir nereikėjo (tiesiog norėjome daug ko išbandyti). Manau, tokių vietų Vilniui reikia daug. Labai gerai, kai lietuvius pratina prie užsienietiškų skonių ne tik brangiuose egzotiniuose restoranuose, bet ir vietose, kur kuklus biuro planktonas ir nebe tokie kuklūs kūrybiniai darbuotojai skubėdami pietauja.
Keturios žąsys iš penkių.
Pitarija „Fire Place“, Šeimyniškių g. 17. Tel. +370 686 11911. Facebook profilis.
Nuo trečiadienio iki šeštadienio, nuo 07:00 iki 19:00.