Tai ne tik svarbus pasakymas, tai dar ir pamoka gyvenimui, kad geriausia yra dalykus naudoti pagal paskirtį.
Sakykim, nuvykus į Euroviziją ir tikintis simfoninės muzikos, jūsų turbūt laukia nusivylimas. Mobiliųjų telefonų parduotuvėje nereikia tikėtis nusipirkti gerus marškinėlius, nors kartais juos ten gali duoti dovanų, priedo prie kokio modemo ar panašiai.
Tą patį reikėtų pasakyti ir apie parkus, paežeres ir kitas panašias gamtos vietas, kur susiburia tie, kas neturi sodybų Labanore arba Karklėje.
Ten labai gera važinėti dviračiais, kaitintis saulėje, vaikščioti, laukti uodų ir kitų vabzdžių įkandimų, o taip pat įsitikinti, kaip žolės žymės ant šviesių drabužių neišsiskalbia.
Parkai visai netinka pavalgymui viešojo maitinimo įmonėse. Anglai, pavyzdžiui, tai jau seniai suprato: pavargę nuo nežmoniškos kainos dešrainių ir sprangių sumuštinių Londono karališkuose parkuose arba reto nuobodumo vištienos suktinukų aristokratų dvaruose už miesto, jie ištobulino iki kosminių aukštumų pikniko meną: specialūs krepšiai, šaltkrepšiai, staltiesės, penkių dydžių lėkštės ir lėkštelės, įrankiai ir, svarbiausia, savo atsineštas maistas. Gaminasi patys, perka iš kitų – svarbiausia, kad tik nebūtų parke gamintas.
Parke gamintas maistas yra bloga naujiena ir Lietuvoje.
Vingio parkas sostinėje visada buvo čempionai: „Lakštingala“ yra legendinė vieta, kur maisto neskanumas yra apipintas tautosakos.
Tačiau aš parkams vis tiek neabejingas: Vingio parke pažįstu kiekvieną alėją be navigacijos, nes netoliese prabėgo dalis mano basakojės vaikystės. Ir ten, nusileidus pagrindine alėja nuo vartų prie estrados (ji vadinosi „Estrados alėja“, tais laikais, kai tos alėjos Vingio parke turėjo pavadinimus), dešinėje pusėje visada buvo būdelė, kurioje mano vaikystėje parduodavo limonadą ir dar kažką (neprisimenu ką), ir jos nenunešė permainų vėjai, kaip to vaikų geležinkelio, kurį Vingio parke uždarė 1979 metais.
Ta būdelė veikia ir dabar, vadinasi „Picnic Bistro“ ir turi tokią vasaros terasą, viduje prie baro priima užsakymus, o lauke stovi valgiaraštis su kainomis ant didelės lentos.
Iš aprašymų galima pagalvoti, kad čia normali madinga vieta, kuri teikia populiarų, visiems pažįstamą maistą: čia ir picos, ir burgeriai, ir visų nupiepusių hipsterių pamėgsta Tailando sriuba Tom Yum, su kuria jie susipažinę iš turtingesnių draugų pasakojimų (draugai buvo Tailande, nes uždirba), ir net barbekiu šonkauliukai.
Atrodytų, ar ko trūksta? Kas gali būti blogai?
Kadangi pirmą kartą išmokau nuomotis oranžinius sostinės dviračius (sistema prancūziška, tai reiškia, lengviau Vilniuje gauti paskolą nekilnojamam turtui, negu susitvarkyti visus dviračio kodus, PIN, naudotojo numerius, papildyti sąskaitą trimis skirtingomis valiutomis ir gauti oranžinę kortelę su akies rainelės skanavimu, bet paskui, kai susitvarkai, jau viskas paprasta, kaip turėti butą Paryžiuje), tai privažiavom, užsisakėm valgį iš anksto, kadangi jie sakė, kad gana ilgai tenka laukti.
Man tai kaip tik patiko: gamina ilgai, reiškia, turbūt bus skanu.
Nuvažiavom vėžintis.
Grįžę pasistatėm dviračius ir sėdom prie stalo. Aplinkui daug žmonių. Šilta. Visi dairosi vieni į kitus. Atnešė maistą. Dieve mano.
„Aš tau priminsiu Tėvynę brangią, aš tau priminsiu tylias naktis.“ Iš už pušyno, iš tos pusės, kur už estrados yra „Lakštingala“, regis, pasigirdo pragariškas juokas. „Bėgai, nelaimingasis? Netoli pabėgai.“
Sriuba minestrone (€4) buvo neskani. Geriausiu atveju, nejokia. Įdėjus dvi monetas po du eurus į dubenį su karštu vandeniu, kainuotų tiek pat, ir gal būtų skaniau. Bet sriuba buvo tik tolesių išbandymų pažadas.
Burgeris su jautiena (€7) man gerai priminė, kodėl šiais laikais aš retai valgau burgerius. Tai nėra labai sveika, tai galėtų būti nors skanu.
Čia nebuvo skanu.
Čia buvo nelaimingas maltinis bandelėje, su sūriu tokios ryškios spalvos, kad jį galima būtų naudoti plentų ir greitkelių žymėjimui, nes automobiliai to sūrio gabalėlį pamatytų geltonai šviečiant už kilometro. Aš nemėgstu bartis, bet čia noras burnoti, skalėje nuo vieno iki dešimties, pakilo iki dvylikos.
Tačiau tai dar ne viskas. Barbekiu šonkauliukai (€9) buvo kažkas neapsakomo.
Ta prasme, neapsakomai baisaus. Virtas lašinys ant kaulo su mėsos ir kremzlių fragmentais, apterliotas barbekiu padažu, galėtų kažkam būti svajonių maistas.
Pavyzdžiui, jį tikriausiai noriai valgytų kur nors Šiaurės Korėjoje, pataisos darbų stovykloje (gal ne sostinėje Pchenjane – ten aukštesni standartai).
Aš pradėjau dairytis – kas dar gali valgyti tokį maistą? Kas jiems negerai? Pažiūrėjus į žmones, kurie sėdėjo aplinkui, supratau, kad tiesiog gyvenu per toli nuo liaudies. Žmonės taip valgo nuolatos – nebrangiai, riebiai, neskaniai.
Čia buvo Palangos „Cepeliniškių“ ambasada sostinėje, trūko tik gretimai dainuojančios Vitalijos.
Čia buvo Pimpėnų miestelio kooperatinė kavinė „Žibutė“, perkelta į Vilnių, ir tai tą dieną, kai „Žibutės“ virėja ponia Jadzė, šiek tiek mokanti gaminti, namie pasiligojus gydosi grybelį, o vietoj jos prie puodų dežūruoja jos marti, vardu Jovita, kuri ją tuo grybeliu ir užkrėtė, nes Airijoje dirbo manikiūrininke ir neplovė instrumentų.
Baigsiu šią liūdną istoriją pasakydamas, kad nors visko ir nesuvalgėme, jau tą patį vakarą sustojo skrandžiai. Paskui užsivedė iš naujo, nebijokit. Dviese sumokėjom 23 lietuviškus eurus ir arbatpinigių.
Viena žąsis iš penkių. Taigi, kaip galite suprasti, galėjo būti geriau. Arba negalėjo, nes parkas ir būdelė iš vaikystės su maisto demonais.
Picnic Bistro, M.K.Čiurlionio 98, Vilnius. Tel. +370 . Facebook profilis.
Kasdien nuo vidurdienio iki 21:00 val.