Gimęs Kaune, užaugęs Vilniuje, žinojau Klaipėdą ir dar Dzūkiją, ir viskas.
Daugiau keliauti po Lietuva pradėjau tada, kai pradėjau leisti knygas, susitikinėti su skaitytojais, o paskui skaityti paskaitas ir kitaip šviesti visuomenę, bet ligi šiol turiu pripažinti, kad nelabai žinau, kuo skiriasi Panevėžys nuo Šiaulių.
Jei mane nuvežtų ten užrištomis akimis, išleistų kuriame nors iš jų ir paprašytų spėti, kur esu, aš tikrai nieko negalėčiau pasakyti.
Turiu draugų ir pažįstamų iš vieno, ir iš kito miesto kilusių, bet jie neturi jokių išskirtinių bruožų, bent jau kiek man teko pastebėti.
Abu miestai yra šiauriau Vilniaus. Šiauliai toliau, tiek žinau. Abi turi prekybos centrus, arenas ir daugiau, nei vieną šviesoforą.
Visa ši istorija apie mano šiaurės Lietuvos tamsybę yra tam, kad papasakočiau, jog atvažiavau į Šiaulius išbandyti restoraną „Leja“ (ne „Lėja“, kaip daug kas galėtų pamanyti), ir neturėjau jokios išankstinės nuostatos.
Tiesą sakant, mano nuostata apie provincijos restoranus yra viena: kol man neįrodo kitaip, tol manau, kad ten bus beviltiška, ir dažniausiai taip ir būna. Vištienos suktinukai su ananasu, užlieti fermentiniu sūriu. Išmonė pasirodo tada, kai baigiasi Cezario salotų padažas iš buteliuko, ir Cezario salotas užpila garstyčių padažu.
Jei lankytojai stebisi, kodėl taip šlykštu, jiems paaiškina, kad čia „improvizacija“.
Žinote, kaip lengviausia sužinoti, kas yra provincijos restoranas?
Paprašykite ką nors, kas yra iš to miesto, rekomenduoti pavalgymo vietą. Rekomenduos. Pavadinimą pasakys.
Tada paklauskite – kodėl ten turėčiau eiti? „Šiaip, skanu.“
Kokia virtuvė?
„Nežinau, normali. Nu kaip. Nu normali.“
Tai kokie ten patiekalai?
„Nu kaip. Paprasti, bet ne prasti.“
Tai ką ten valgyti?
„Viskas skanu.“
Ką jūs valgėte ten paskutinį kartą?
„Ai, neprisimenu. Bet normaliai, tikrai.“
Ir čia yra viskas, ką jums reikia žinoti apie standartinę provincijos pažibą. Ten valgo tie, kas po vakarienės neatsimena, ką valgė. Ir nieko negali pasakyti. Čia kaip filmai – tie, kuriuos pažiūrėję, žmonės neprisimena, apie ką ten buvo.
„Nu kažkoks ten apie tą, nu, kur tą. Nu tipo kažkaip ten. Jo, nu bet nežinau, pažiūrėjom, visai nieko.“
Kaip taip galima? Kaip galima taip niekuo nesidomėti?
Kodėl tie patys žmonės turi įspūdį ir nuomonę apie antkapių paminklus ir kapų žvakes, o ką dedasi į skrandį – neturi jokio supratimo?
Tai štai, apie restoraną „Leja“ Šiauliuose žinojau tiek, kad jis nėra būdingas tam miestui, nes viskas truputį labiau kaip Vilniuje. Nėra vištienos su ananasu, užpiltos sūriu. Tas jau gerai.
Ir dar, sakė man, ten yra silkės tartaras (€6), kur ant viršaus kiaušinis su skystu tryniu.
Jau puiku.
Restoranai, klausykite: jei norite greitu būdu pakelti savo virtuvės lygį iš vienos žąsies iki mažiausiai trijų, pakeiskite savo patiekaluose tarkuotą fermentinį sūrį minkštai virtu kiaušiniu, ir bingo, jau turite rezultatą.
Ir pamirškite teplioti lėkštes padažais – šitai buvo madinga prieš penkiolika metų.
Dabar tai atrodo, kaip Viktoro ūsai arba Rolandas ant rinkimų plakato: traukinys nuvažiavo, ir liūdnas žmogus piloto kombinezonu blaškosi tuščiame perone.
Kas dar? Kvadratinė lėkštė neprideda vertės, net jei pusė krikštynų svečių nebus tokių matę.
Jei jūsų virtuvėje yra vaizduotės tiek pat, kiek charizmos pas prietaisu vadinamą politiką, tai jums nepadės kvadratinės lėkštės. Aš jums tai pažadu.
Restoranas nenuobodžiai poniškas, dekoruotas gausiai – veidrodžiai, šviestuvai, paveikslai – bet tikrai neatrodo neskoningai. Daug erdvės.
Ačiū Dievui, nėra jokių baisių medinių tautinio stiliaus baldų ar pretenzijų į kažką. Tiesiog toks labiau moteriškas, nei vyriškas restoranas (gal ir teisingai, nes dažnai vakarienės vietą pasirenka būtent moterys, tuo tarpu kai vyrams labiau įdomu, ar yra kepsnio, už ką negali bartis).
Aš nesiplėsiu detaliai apie visus patiekalus, nes daugumas buvo paprasti, neišskirtiniai, bet nenuobodūs. Kainos – Šiauliuose turbūt nemažos, Vilniaus liniuote skaičiuojant – itin nedidelės.
Pasta (tagliatelle) su riešutais ir pelėsinio sūrio padažu (€7) man pasirodė aukščiau to lygio, kokio galėjau tikėtis iš Šiaulių restorano.
Nepervirta, nepersūdyta, neperdozuota. Tiesą sakant, aš laukiau tokio laiko, kai provincijos mieste galima bus gauti tokios pastos, kaip ir salotų su keptu ožkos sūriu (€6) arba kokio nors patiekalo su kiaušiniu, kurio trynys dar skystas.
Aš meluočiau, jei sakyčiau, kad šamas (€12) pakeitė mano nuomonę apie šamą, kaip apie vieną nuobodžiausių žuvų pasaulyje (numeris vienas nuobodybės olimpe yra visgi karpis, kurią žuvį reikia uždrausti specialiu Seimo ir Vyriausybės nutarimu, jis yra trigubai baisiau už jūros lydeką, o jūros lydeka yra visada kaip troškinta vonios kempinė be druskos).
Tačiau šamo patiekalas čia buvo kompetentingai pagamintas, gražiai patiektas ir svečiai gerai jį suvalgė.
Tą patį galiu pasakyti ir apie antieną (€12) – gal ir ne atradimas, gal ir ne mados viršūnė, bet viskas gerai, ir tai juk Šiauliai! Ar Panevėžys? Koks skirtumas.
Pavalgius liko teigiami prisiminimai.
Penkiese sumokėjome €124,80 ir arbatpinigius. Vilniuje tai būtų tinklinės picerijos čekis, o čia geras bendras įspūdis iš tvarkingo, tviskančio restorano.
Velnias, jei dar kada atvažiuosiu į Šiaulius (ar Panevėžį?), gal ir vėl nueisiu. Stiprūs žodžiai. Keturios žąsys iš penkių.
Leja, Vilniaus g. 138, Šiauliai. Tel. +370 41 585 735. Facebook profilis.
Kasdien, nuo 11:00 iki 23:00.