Pasak „Swedbank“ vyriausiojo ekonomisto dr. Nerijaus Mačiulio, euro kurso svyravimas, kurį per pastaruosius 25 metus galėjome stebėti dažnai, yra nulemtas daugybės veiksnių.
„Pastaraisiais metais tam daug įtakos turėjo palūkanų normų pokyčiai ir būtent tose valstybėse, tuose regionuose, kur buvo pakilusios aukštesnės palūkanos – jos pritraukė daugiau pinigų srautų, daugiau investicijų ir tos valiutos sustiprėjo“, – aiškino ekonomistas.
Kaip pastebėjo pašnekovas, galima tik pasidžiaugti, kad euras pastaraisiais metais sustiprėjo ir Švedijos kronos, ir Norvegijos kronos, ir Lenkijos zloto atžvilgiu.
„Taigi, euras tikrai nebuvo silpna valiuta ir apskritai jos turbūt pagrindinis privalumas yra stabilumas. Euras nesvyruoja ir nesikeičia jo kursas labai greitai. Dešimtadaliu ar 5 procentais pasikeičianti jo kaina per metus yra normalūs pokyčiai, neturintys labai didelės įtakos nei įmonėms, nei gyventojams“, – teigė N. Mačiulis.
Anot jo, tokiu euro stabilumu turėtų džiaugtis ir Lietuva.
„Aišku, mes ir iki euro įsivedimo turėjome stabilų kursą, vien dėl to, kad buvome jį fiksavę euro atžvilgiu ir, iš esmės, nelabai ir turėjome kitokių alternatyvų, turint omenyje, kiek daug Lietuvos įmonės prekiauja su euro zonos valstybėmis, kokia maža ir atvira yra ekonomika. Kartais tie pasvarstymai ir diskusijos apie tai, kad Lietuva galėtų turėti laisvai svyruojantį valiutos kursą, kokį turi Lenkija – jie yra be pagrindo, nes sėkmės istorijų, kada maža, atvira ekonomika turi savo nepriklausomą pinigų politiką, yra labai mažai“, – aiškino „Swedbank“ vyriausiasis ekonomistas.
„Visi rodikliai – tiek Lietuvos skolinimosi kaina, tiek Lietuvos gyventojų perkamosios galios augimas, tiek eksporto augimas, tiek BVP tenkančio vienam gyventojui augimas – rodo, kad prie to, labai tikėtina, prisidėjo ir sprendimas prisijungti prie euro zonos“, – pridūrė N. Mačiulis.
Artimiausia pretendentė į euro zoną – Bulgarija
Kaip pastebėjo Europos Komisijos atstovybės Lietuvoje vadovas Marius Vaščega, šiuo metu Europos Sąjungoje yra 20 valstybių, naudojančių eurą, tačiau reikėtų nepamiršti, kad euro zonos valstybių ratas – gerokai platesnis.
„Mes skaičiuojame iš viso 60 valstybių pasaulyje, kurios arba naudoja eurą, arba yra prie jo kažkaip pririšusios savo valiutų keitimo kursą. Ta erdvė yra gerokai platesnė“, – teigė jis.
Tiesa, iš 27 Europos Sąjungos valstybių būtent 26 yra įsipareigojusios eurą įsivesti. M. Vaščega paaiškino, kaip ir kada tai turėtų įvykti.
„Dinamika, įsivedant eurą – ji egzistuoja. Štai, pavyzdžiui, praeitais metais, 2023 metais, Kroatija prisijungė prie euro zonos, o iki tol oficialiai buvo 19 valstybių narių.
Dar yra keletas, kurios yra įsipareigojusios įsivesti eurą – tai Bulgarija, Čekija, Vengrija, Lenkija, Rumunija ir Švedija.
Danija neturi tokio įsipareigojimo. Kada ji stojo į Europos Sąjungą, ji truputėlį kitaip susidėliojo savo derybinę poziciją.
Tiesą sakant, labai svarbu suvokti, kad artimiausiais metais euro įvedimas galimas Bulgarijoje, nes tam, kad patektum į euro zoną, tu turi po truputį artėti, pereiti į kitą etapą susirišimo su euro zona, o būtent Bulgarija dalyvauja tame antrame valiutų kurso mechanizme“, – teigė jis.
Be to, pasak pašnekovo, reikia atitikti ir tam tikrus kitus kriterijus.
„Galime atsiminti ir Lietuvos kelią į euro zoną. Lietuvai ne visiškai taip, kaip planavome pavyko, nes pirminis bandymas arba pirminiai tikslai įsivesti eurą – jie nepavyko. Tai pavyko gerokai vėliau, nes reikia atitikti infliacijos, fiskalinės disciplinos, ilgalaikių palūkanų normų įvairiausius kriterijus. Taigi, dėl Bulgarijos – ar ji atitiks kriterijus, kad galėtų įsivesti eurą – mes vertinsime šių metų viduryje“, – teigė M. Vaščega.
Įvertino, kokią naudą teikia euro įsivedimas
Pasak ekonomisto N. Mačiulio, tai, kad į euro zoną žengti planuoja vis daugiau valstybių, visų pirma, naudinga yra joms pačioms.
„Joms palengvėja prekyba su kitomis euro zonos valstybėmis, palengvėja gyventojams, kurie keliauja po Europą, taip pat išnyksta valiutų konvertavimo kaštai, lengviau palyginti kainas ir taip toliau. Taigi, ta nauda labai priklauso nuo valstybės, kuri prisijungia.
Aš manau, kad, matuojant grubiai, tai yra pinigais, Lietuvai didžiausia nauda buvo dėl to, kad sumažėjo skolinimosi kaina. Būtent valiutos kurso rizikos išnykimas, įsivedus eurą, lėmė labai spartų Lietuvos valstybės skolinimosi kainos mažėjimą. Aišku, prie to prisidėjo ir žemos Europos Centrinio Banko palūkanų normos per pastarąjį dešimtmetį“, – aiškino jis.
Anot ekonomisto, dabar, įsivedusi eurą, per metus Lietuva sutaupo apie pusę milijardo eurų palūkanų normų išlaidoms, kuriuos gali nukreipti į kitas sritis.
„Gali juos nukreipti ne palūkanų normų mokėjimui, o infrastruktūros vystymui, keliams, viešojo sektoriaus darbuotojų atlyginimams – visam tam, ką gyventojai jaučia.
Taigi, čia yra tai, apie ką dažniausiai gyventojai nepagalvoja. Jie pagalvoja apie tai, kad yra patogu keliauti po Europą, įmonėms patogu prekiauti, bet didžiausia nauda yra tai, kad valstybė dabar daug mažiau išleidžia palūkanų normų mokėjimui ir tuos pinigus gali įdarbinti daug produktyviau, teisingiau ir sveikiau“, – teigė N. Mačiulis.
Apie kelią euro zonos link vis dažniau diskutuojama ir Lenkijoje. N. Mačiulis pasakė, kiek realu tai yra.
„Kiekvienos valstybės atveju, viskas priklauso ne tik nuo jos ekonominės struktūros, ne tik nuo jos dydžio, bet ir nuo gyventojų nacionalistinių nuotaikų. Dažnai gyventojai į nacionalinę valiutą žiūri kaip į tokį svarbų valstybės simbolį, kurio nenori prarasti, net jei dėl to bus kažkokios finansinės naudos.
Taigi, Lenkijai poreikis turėti eurą yra gal mažesnis negu jis buvo Lietuvai, nes Lenkija yra labai didelė ekonomika ir šiek tiek uždaresnė nei Lietuva, bet, aišku, ir Lenkija turėtų tą naudą“, – teigė jis.
Ekonomistas aptarė ir Švedijos situaciją.
„Būtent 2023 metais, pirmą kartą po ilgos pertraukos, vėl suaktyvėjo diskusijos Švedijoje, kad galbūt jiems reikėtų euro. Tai, aišku, buvo susiję su tuo, kad infliacijos šoko akivaizdoje, kitų iššūkių akivaizdoje, Švedijos krona buvo labai nuvertėjusi.
Taigi, čia kiekviena valstybė, kai pajaučia nuvertėjančią nacionalinę valiutą – jos meilė tai nacionalinei valiutai šiek tiek išblėsta ir pradedama pragmatiškiau žiūrėti į euro naudą“, – aiškino N. Mačiulis.
Pirminės abejonės – žanro klasika
Kroatija – naujausia euro zonos narė, vis dar besimokanti pamilti eurą. Kaip pastebėjo N. Mačiulis, pradžia būna sunki kone visoms valstybėms.
„Čia yra žanro klasika. Puikiai atsimename visas baimes ir pažadus, kaip keisis kainos, buvo netgi susitarimai ir įsipareigojimų pasirašymai su Vyriausybe, bet vis tiek, jeigu pažiūrėtumėme į dabar turimus duomenis, pamatytume, kad per tą laikotarpį vidutinis darbo užmokestis, vidutinė pensija išaugo daugiau negu dvigubai, o vidutinės kainos padidėjo maždaug 50 procentų.
Taigi, gyventojų perkamosios galios šuolis yra milžiniškas ir per tą laikotarpį – kone didžiausias Europos Sąjungoje“, – teigė ekonomistas.
Pasak pašnekovo, kaip bebūtų, žvelgiant į vidutinį gyventoją, į vidutinį pensininką, į vidutinį darbo užmokestį gaunantį gyventoją – akivaizdu, kad jų galimybės per šį dešimtmetį pasikeitė tik į gerą pusę.
Visą pokalbį rasite Žinių radijo portale.
