Reportažuose iš karo zonos dažnai matome energetikus, taisančius suniokotą energetikos infrastruktūrą, jungiančius nutrauktas elektros linijas. Neįkainojamą pagalbą ukrainiečiams suteikė Lietuvos įmonės „Litgirid“ ir „Energijos skirstymo operatorius“ (ESO), nusiuntusios kolegoms šimtus transformatorių, generatorių, įvairių medžiagų, reikalingų elektros tinklo atstatymui. Lietuvos pagalba Ukrainos energetikos sektoriui siekia 6 mln. eurų – daugiausia visoje Europos Sąjungoje. Pagarba visiems, prie to prisidėjusiems.
Tačiau grįžkime į Lietuva, kurioje kažkodėl nesigirdi jokių diskusijų, kaip reikėtų ruoštis galimai krizei ir ar užteks pajėgumų įveikti tokius, kol kas tik teorinius, iššūkius? Klausimas tikrai rimtas, nes krizinei situacijai susidaryti Lietuvoje dažnai užtekdavo ir gausesnio snygio. Tad ar būtų kam likviduoti daug sunkesnius karinės agresijos padarinius?
Šiuo metu infrastruktūros statybos ir remonto įmonėms labai trūksta darbuotojų energetikų. Ir jų trūksta jau keletą metų. Ilgai svarstėme, kodėl taip yra – galbūt energetiko profesija prarado prestižą ir nėra populiari tarp jaunimo, juolab ne visi energetikai sėdi šiltuose biuruose – kažkam reikia ir per šalčius ar naktį taisyti nutrauktas elektros linijas. Ne pats maloniausias darbas.
Svarstymai apie profesijos nepopuliarumą ir darbuotojų stygių paskatino „Ignitis“ sukurti puikų projektą apie energetiko profesiją energysmartstart.lt. Tikėkimės, jis ateityje išaugins taip laukiamų vaisių.
Bet šiandienos darbuotojų stygiaus problema niekus nedingo. Energetikų taip trūksta, kad net valstybinės įmonės, galinčios sau leisti mokėti didesnius atlyginimus, pradėjo vilioti darbuotojus iš privačių energetikos bendrovių, nes šios daugiau mokėti negali. Negali, nes neturi iš ko. Neturi iš ko, nes keletą metų balansavo ties išgyvenimo riba.
Štai kaip dabar atrodo energetikos infrastruktūros statybos ir priežiūros sektorius:
Energetikos įmonių darbuotojų darbo užmokesčio vidurkiai (iki mokesčių)
Darbuotojų viliojimas vieniems iš kitų problemų neišsprendė – energetikų nuo to nepadaugėjo. Ką daryti? Asociacijos įmonės viešai prisižadėjo, kad ieškos darbuotojų Kazachstane. Ieškojo, kalbėjo. Na, ir kokie rezultatai? Elektromonteris iš Kazachstano sutinka pradėti kalbėtis nuo 1500–1800 eurų „į rankas“ ir dar nemokamo apgyvendinimo.
Štai tokios realijos. Privačios energetikos įmonės, kurios dieną–naktį, vasarą–žiemą turi likviduoti avarijas ir rūpintis, kad Lietuva turėtų elektrą, pasirodo, yra nekonkurencingos ne tik su Lietuvos valstybinėmis įmonėmis, bet ir negali konkuruoti dėl darbo jėgos iš Kazachstano.
Kaip sakoma, prisigyvenom. Nes norėjome strateginę energetikos infrastruktūrą prižiūrėti kaip galima pigiau. Tiek pigiau, kad įmonės nebegalėjo mokėti didesnių atlyginimų, išlaikyti visų reikiamų darbuotojų, atsinaujinti technikos ir būti pasirengusios itin svarbiems iššūkiams.
Nežinome, kokie iššūkiai mūsų dar laukia, bet akivaizdu, kad jiems reikia ruoštis. Lygiai taip akivaizdu, kad didžiuosius iššūkius galės atlaikyti ir įveikti tik profesionalios, pajėgios, gerai aprūpintos ir ne vienus metus, o dešimtmečius rinkoje rimtai dirbančios įmonės. Valstybė jau dabar turėtų skirti daugiau dėmesio ir auginti tokias įmones, nes tai yra energetinė Lietuvos kariuomenė. Ir ji negali būti nei nuskurdusi, nei demotyvuota. Ji turi būti gerai apmokyta ir apmokama, profesionali, gausi ir galinga.