A. Užkalnis gavo pavalgyti iš vagonėlio

Nežinau kaip jūs, o aš vis prisimenu, kad mano rašoma restoranų kritika iš „Laukinių Žąsų“ debiutavo 2015 metais portale DELFI straipsniu apie Garliavos kebabų kioską. Ligi šiol didžiuojuosi ir pasirinkimu, ir straipsniu, ir tuo, kad ten atsirado eilės ir žmonės man rašė, kad „per tave, pydarą, dabar 40 minučių reikia laukti“. Myliu skaitytojus, net kai jie pyksta. Reiškia, aš jiems svarbus. Reiškia, jiems manęs reikia.

Dabar bus trumpas pasakojimas apie vagonėlį Vilniuje, kur nuo pirmadienio jau taip laisvai picos negausite. Ta prasme, gausite, bet reikės čiutuką palaukti, pasėdėti, gal dar netoliese esančiose automobilių dirbtuvėse galėsite ratus subalansuoti arba variklio alyvą pakeisti. Nes bus kaip Neapolyje, kur prie populiariausių picerijų žmonės lauke po tris valandas laukia, numerėlius pasiėmę, ir numeriai yra triženkliai.

Kaip sako Italijoje, „ci sarà“. Taip bus, ir taip bus grynai dėl šio straipsnio.

Naujas picų vagonėlis Švitrigailos gatvėje jau darėsi žinomas iki mano vizito. Internete žmonės rašė gerus dalykus. Jis yra Naujamiestyje, važiuojant iš miesto centro į Naujininkus ir taborą, o taip pat į oro uostą (nelygu, kur kam reikia keliauti), kitoje gatvės pusėje priešais ukrainiečių restoraną „Varenyky“, kuris, kaip sako žmonės, jau nespėja suktis, nes irgi buvo pabučiuotas teigiamos apžvalgos iš įtakingiausio šalies maisto apžvalgininko.

Naujamiestis dabar yra ta sostinės vieta, kur dabar didžiausia restoranų plėtra. Čia vis brangesni butai, visokie loftai ir biurai, ir žmonės su pajamomis, vis mažiau gaminantys namie.

Prie namo stovintis vagonėlis išmargintas nesubtiliais ir ryškiais piešiniais, kad iš toli matytųsi, ir keistas jo pavadinimas yra pagarbos duoklė Antonio Ascari ir Alberto Ascari, dviems XX amžiaus pirmosios pusės italų lenktynininkams, tėvui ir sūnui, kurie abu anksti baigė karjerą, nes užsimušė vairuodami.

Žinoma, kulinarine prasme vagonėlis yra vagonėlis, ribota erdvė, ir čia viskas paprasčiau, nei tose picerijose, kurios giriasi malkomis kūrenamomis krosnimis arba atvežtiniais miltais. Žinoma, malkomis kūrenama krosnis yra svarbu, itališki miltai arba buivolės pieno mocarela irgi gerai, bet tūkstančiai picerijų pasaulyje apsieina ir be jų.

Picų sąrašas, sakyčiau, mišrus: itališka klasika (Margherita, Capriciosa, Quattro Formaggi), ir dalykai, pritaikyti lietuviškam skoniui (Meat Lover‘s, tiems tautiečiams, kuriems labai reikia „sočiau“ – net jei jie yra neišmanėliai, vis tiek jiems juk galima duoti tai, ko jie nori, tiems tarkių ir cepelinų vergams).

Man tas vagonėlis primena Ameriką, kokį nors miestelį Niū Džersio valstijoje, ir neišsyk supratau, kodėl. Paskui supratau. Čia viskas dėl tų šezlongų. Ir dar todėl, kad galima, kol lauki, išgerti kavos, kurią picininkas pagamina tame pačiame vagonėlyje. Vienas euras, visai kaip Italijoje.
Ką aš jums pasakysiu? Picos iš „Pizza di Ascari“ buvo fantastiškos. Lietuviškų miltų padas buvo gal ne pats lengviausias, kokį teko gyvenime valgyti, ne neapolietiškas, bet tikrai nebuvo sunkios ir sprangios bulkos įspūdžio. Jos buvo labai skanios, kol karštos, bet džiugino ir ataušusios. Tai pavyksta ne visiems: jei norite pamatyti, kaip greitai ataušusi pica gali nuliūdinti, pabandykite užsisakyti ją iš kurio nors nevykusio didelio picerijų tinklo. Žinoma, jei ypatingai nepasiseks, galite gauti ir tokią, kuri ir karšta būna nevalgoma.

Čia buvo nuostabiai, neraliai, išskirtinai skanu. Ir aštri pica su nduja, aštria sardinijos dešra (€6,50), ir ta vegetarinė su špinatais ir rikota (irgi €6,50), ir su ispaniška dešra chorizo (€5,80), kurią išbandėme kitą dieną sugrįžę, nes negalime sustoti ten važinėti bet kuria proga – ar svečiai ateina, ar sau kažko tokio norisi – visos buvo tobulos. Ir keturių sūrių pica džiugino, bet absoliučiai skaniausia man buvo carbonara, baltoji pica su šonine, svogūnais ir kiaušiniu. Labai, labai gerai.
Kol rašiau šią apžvalgą, jie paleido dar ir barbekiu picą, kurios man norisi, vien į nuotrauką pažiūrėjus, bet sąžiningai pasakysiu, kad dar jos neragavau.

Dar atvirai pasakysiu, kad nenoriu ragauti tos „prosciutto e arugula“, bet tik todėl, kad asmeniškai nepakenčiu gražgarsčių. Tos žolės man ir neskanios, ir dar mane siutina, kad visi vadino rukola, ir niekam netrukdė, bet kažkodėl reikėjo išgalvoti tą idiotišką lietuvišką vardą, kurio net ištarti neįmanoma be specialaus pasiruošimo. Žragžargždė, ar kažką. Kas taip šneka? Net nupurtė. Lietuvių kalbą reikia valyti nuo tokių dalykų.

Kas dar? Kažkaip jie labai smagūs žmonės. Tas picininkas, kurį matote nuotraukoje, moka bendrauti taip, kaip aš negaliu jums papasakoti, jūs patys nuvažiuokite ir pamatysite. Jie tikrai didžiuojasi tuo, ką daro, ir kažkaip labai nuoširdžiai džiaugiasi savo darbu.

Penkios žąsys iš penkių, nes tai tikrai itin geros picos, ir tikrai gražus vagonėlis, ir nuostabūs žmonės. Ir dar man patinka, kad jų elektroninis paštas sako „picų Dievas“, ir todėl pirmą kartą gyvenime apžvalgoje įrašiau įstaigos elektroninio pašto adresą.

Pizza di Ascari, Švitrigailos 16, Vilnius. Tel. [phone]. El. paštas: [e-mail]. Facebook profilis.
Nuo pirmadienio iki penktadienio, nuo 11:00 iki 22:00.