Skurde atsidūrusi moteris priėmė radikalų sprendimą: džiaugiasi fantastiškais rezultatais

Ar įmanoma pradėti ir išvystyti verslą, pardavus tris aukso žiedus? Zitos Šimėnienės pavyzdys liudija – taip. Žinoma, tai buvo prieš 20 metų. Šiemet, minint veiklos jubiliejų, verslininkė perdavė darbus samdomai patikėtinei ir, likusi savininke, ketina pasimėgauti gyvenimu.

Karti ir skaudi pradžia

Ši sėkmės istorija plėtojosi Ramučiuose, kurie saldėsių mėgėjams neatsiejami nuo žodžio „šimtalapiai“. Būtent šioje Karmėlavos seniūnijos gyvenvietėje kepami visoje Lietuvoje žinomi ir mėgstami totoriški pyragai.

Tiesa, saldaus verslo pradžia Z. Šimėnienei buvo karti ir skaudi.

Verslo 40-metė moteris ėmėsi, kai su dviem vaikais, sergančia mama ir nebaigtu statyti namu paliko vyras.

„Mamai reikėjo vaistų, kurie kainavo 20 Lt ir 1 centą. Būtent to cento ir trūko. Žinoma, vaistininkė jo primygtinai nereikalavo. Tačiau man tai buvo spyris, kad privalau ko nors imtis“, − neslėpė pašnekovė.

Idėją, kaip suktis iš keblios situacijos, pasufleravo draugė. Jos bendrakursė, Vilkaviškyje dirbdama medicinos sesele, prisidurdavo kepdama šimtalapius.

„Griebiausi šios minties. Prisimenu, buvo rūkas, kol nuvažiavome, ta moteris jau buvo bebaigianti daryti pyragą. Ką mačiau, ko nemačiau, gavau receptą ir nutariau pabandyti. Pardaviau tris aukso žiedus – toks buvo pradinis kapitalas. Norint dabar pradėti tokį verslą, turbūt reikėtų milijono. Tačiau jei jį turėtum, kam šitiek vargti? Leisk pinigus savo malonumui ir nesuk galvos“, − sakė Ž. Šimėnienė.

Pirmąjį šimtalapį su drauge moteris gamino nuo 10 iki 16 val. „Kai iškepiau pirmąjį pyragą, man atrodė fantastika. Nugabenau į parduotuvę ir neiškentusi grįžau pažiūrėti, kaip jį po gabaliuką perka. Vėliau jau patys pirkėjai manęs pradėjo ieškoti, skambinti iš Vilniaus. Tada dar nebuvo prekybos tinklų, veždavome į garsiąsias sostinės parduotuves „Pas Juozapą“, − pasakojo verslininkė.

Sielos žaizdas gydėsi darbu

Anot Ž. Šimėnienės, apgailėtinoje situacijoje labiausiai gelbėjo tai, kad ji turėjo patalpas. Nesvarbu, kad grindys nebaigtame statyti gyvenamajame name buvo betoninės, o sienos viso labo tinkuotos. Kur dabar viliojančius kvapus skleidžia moderni kepykla, buvo numatyta įrengti skalbyklą. Kanalizacija buvo nepritaikyta tokiai gamybai, laimei, užteko elektros galingumo.

„Iš santechnikų gavau seną kriauklę, ją nupurškiau nusipirkusi balionėlį. Sumaišiusi kokius tik radau dažus, nudažiau tinkuotas sienas. Atėjusios tikrintojos brūkštelėjo − netepa, ir leido pradėti veiklą. Matė, kad aš iš paskutiniųjų kabinuosi, be to, ir reikalavimai prieš 20 metų nebuvo tokie griežti“, − sakė moteris.

Kai jau pradėjo iš pyragų uždirbti daugiau, „Ramučių šimtalapių“ savininkė investavo į gamybos patalpų pritaikymą ir atnaujinimą, įsigijo modernias krosnis.

„Pardaviau tris aukso žiedus – toks buvo pradinis kapitalas. Norint dabar pradėti tokį verslą, turbūt reikėtų milijono. Tačiau jei jį turėtum, kam šitiek vargti? Leisk pinigus savo malonumui ir nesuk galvos“, − sakė Ž. Šimėnienė.

„Pradžioje kepiniams naudojome kaimišką sviestą, pieną, naminius kiaušinius. Užsukau visas aplinkines bobutes, lakstydavau į turgų. Dabar jau apsisukimai nebe tie ir reikalavimai kiti – produktai turi būti pirkti iš gamintojo“, − pastebėjo pašnekovė.

Verslui įsisukus, Z. Šimėnienė pradėjo bendradarbiauti su didžiaisiais prekybos tinklais, tačiau į Vilkaviškį kepinius vežti atsisakė. „Iš pagarbos recepto nepagailėjusiai moteriai. Ji labai nustebo, kad man pavyko išplėtoti tokią imperiją, aš jai skolinga nelikau“, − sakė moteris.

Surinko krūvą receptų

Metams bėgant, „Ramučių šimtalapių“ savininkė surinko daugybę šio pyrago receptų, gavo net tikrų tikriausią totorišką, Vilniaus krašto, dzūkišką.

„Tiek naujovių išbandžiau, kad vos nežlugau su tuo pyragu. Ramučiuose gyveno totorė Rožė, kai ji kepdavo šimtalapį, namuose visi turėdavo ant pirštų galų vaikščioti, netrankyti durų, kalbėti tyliai. Net esant tokioms idealioms sąlygoms kartais pasigirsdavo Rožės riksmas – neiškilo, sukrito ar sudegė. Net totorei ne visada pasisekdavo, ką jau kalbėti apie mus“, − šypsojosi pašnekovė.

Kol atsirinko geriausią receptą, tinkamiausiais žaliavas ir atrado geriausią temperatūrą, teko sugadinti ne vieną kepinių partiją. Kaimynas, karučiu parsigabenęs sukritusius pyragus ar per daug iškilusią tešlą, jais lepindavo auginamas kiaules.

„Dabar jau žaliavos tikrai geros, anksčiau razinas ne tik perrinkdavau, bet ir mesdavau iš aukštai ant stalo. Akmenukai būdavo tokie panašūs į razinas, kad tik iš garso galėdavau atspėti. Vien užmetusi akį į miltus, galiu pasakyti, ar jie tinkami. Iš pradžių kažkas buvo įpiršęs skirtus... makaronams gaminti“, − prisiminė pašnekovė.

Įnoringas gaminys

Ir įmonės savininkė, ir 18 metų kepėja dirbanti Roma Simokaitienė tvirtina, kad šimtalapis – įnoringas gaminys. Mielinė tešla skirtingai reaguoja į orų pasikeitimus, pyragas turi būti gaminamas šiltoje patalpoje.

Šimtalapio lapai kočiojami ant stalo, tampomi ant pagalvės. „Aišku, ta pagalvė apsiūta, specialiai pritaikyta ir ant jos niekas neguli, − juokėsi verslininkė. − Tampoma ir ant stalo, ir keturiomis rankomis, bet geriausiai tai daryti būtent ant pagalvės. Jei miltų glitimas geras, o produktai kokybiški, bus gera ir tešla. Jei gera tešla, ir lapai gerai tampysis.“

Eksperimentuoti nebijanti verslininkė išplėtė asortimentą, kepa ne tik tradicinį su aguonomis ir razinomis, bet ir su mėsa, su varške, kartais ją pagardina vyšniomis. Išbandė receptus su varške ir špinatais bei kumpeliu, su lašiša, tačiau jie neprigijo. Kepinių su šiais įdarais savikaina nepigi, žmonėms, nors ir skanus, toks pyragas yra per brangus.

Pačiai savininkei skaniausias šimtalapis su varške ir vyšniomis, o perkamiausias tradicinis – su aguonomis ir razinomis. Jo galiojimo terminas – 15 dienų, todėl šį kepinį į vestuves ar iškylą gamtoje patogu gabentis ir vasarą.

Kulinarinio paveldo statusą turinčių Ramučių šimtalapių ragavo ne vienos ambasados svečiai, pyragai keliauja į visas šalis, kur tik yra emigravę lietuviai.

Pyragų sudėtyje nėra cheminių priedų. „Kadaise bandėme dėti, galvojome prailginsime kepinių galiojimo laiką. Totoriškas pyragas naujovę atmetė – tiesiog buvo neįmanoma ištampyti lapų, jie plyšinėjo“, − teigė pašnekovė.

Beje, šimtalapis yra pyragas pagyrūnas – jis vyniojamas tik iš trijų−penkių lapų.

Krizės privertė persiorientuoti

Verslininkė tvirtina niekada nenuleidusi kartelės: „Tik kvailiai gali taip elgtis – įlindus į rinką dirbti bet kaip. Pradėjęs gerai, negali prastinti kokybės.“ Įsitvirtinti rinkoje padėjo ir šimtalapio gamybos sudėtingumas.

Iš pradžių „Ramučių šimtalapiai“ iš viso neturėjo konkurentų. Kai jų atsirado, įmonei jau dirbo užsitarnautas vardas. Kepiniais mielai prekiavo didieji prekybos centrai ir apie 100 mažesnių parduotuvėlių visuose šalies regionuose. Taip buvo iki Rusijos krizės.

„Jai prasidėjus, kone iš karto atkrito stambūs prekybos centrai, Lietuvos pakraščiai. Tada ir sužinojome, kas yra poilsis – užsakymų labai sumažėjo. Ėmėmės kitos metodikos, pradėjome daugiau reklamuotis, užsakymus klientams pristatyti į namus. Sprendimas pasiteisino, netrukus užsakovai pradėjo patys važiuoti į Ramučius“, − sakė verslininkė.

Dabar Z. Šimėnienė prekiauja iš namų, ūkininkų turgeliuose ir mugėse. „Mugių yra be galo daug. Kone kiekvieną savaitgalį kuriame nors miestelyje kas nors vyksta. Lietuvoje kilus kepyklėlių bumui, atsirado daugiau šimtalapių kepėjų. Mugėse prekiaujame vieni šalia kitų ir visiems vietos po saule užtenka“, − šypsojosi moteris.

Darbingiausias laikas nedideliam (5 darbuotojos) moteriškam kolektyvui – prieš šv. Kalėdas. Užsakymus „Ramučių šimtalapiai“ pradeda priimti prieš mėnesį−pusantro. Tada, nepaisydamas darbo valandų, pluša visas kolektyvas, rankoves pasiraitoja ir pati savininkė. Gerai pasispaudusios, jos per parą su trumpu poilsiu gali iškepti 100 pusantro kilogramo sveriančių pyragų.

Nors daug procesų mechanizuota, tačiau pagrindiniai darbai – tampymas, lapų dėjimas, tepimas, barstymas, vyniojimas – vis dar atliekami rankomis.

Didžiausias džiaugsmas − geri pečiai, todėl jau nereikia nuogąstauti dėl temperatūros.

„Pirmosioms Kalėdoms prikepėme gausybę pyragų, dėliodama ant lentynų džiaugiausi, kad gerai užsidirbsiu, galėsiu įsigyti daugiau žaliavų. Iš išorės šimtalapiai atrodė gražiai, o prapjovus paaiškėjo, kad viduje jie neiškepę. Tada džiaugėsi tik kaimyno kiaulės“, − prisiminė verslininkė.

Kartėlio nejaučia

Rasti Zitą Šimėnienę Ramučiuose – sudėtinga.

„Kai įsikūriau, čia buvo tikras kaimas, ganėsi karvės, arkliai. Dabar Ramučiai išsistatė, tapo miesteliu. Todėl prie Seredžiaus įsigijau sodybą. Ten praleidžiu daugiausia laiko. Kovo 8-ąją, per įmonės 20 metų veiklos jubiliejų, paskelbiau savo apsisprendimą. Priėmiau pardavimo vadovę Ritą Vilūnienę, ji – mano dešinioji ranka ir viską tvarko. Atvažiuoju tik retkarčiais, aptarti svarbiausių dalykų“, − sakė verslininkė.

Galbūt energinga ir veikli moters per anksti priėmė sprendimą? „Ne visi suvokia, kiek žmogui skirta gyventi. Neverta iki mirties dirbti, reikia pagyventi dėl savęs“, − nukirto pašnekovė.

Moteris nejaučia jokio kartėlio, kad išpuoselėto verslo neperima vaikai. „Dar mintis buvo, kad jo imsis anūkė, tačiau ji labai gabi muzikai, studijuoja konservatorijoje, aš ir pati jai neleisčiau“, − pabrėžė įmonės savininkė.