Kodėl perdegama ir svajonių darbe – psichologė primygtinai ragina nepamiršti trijų aštuonetukų taisyklės

Net ir mėgstamą darbą dirbantys žmonės susiduria su rizika perdegti, skirtumas gali būti tik tame, kaip keliaujama į perdegimą, kaip perdegama ir kaip šis procesas išgyvenamas, sako psichologinę pagalbą teikiančios organizacijos „Krizių įveikimo centras“ psichologė Diana Noreikienė. Anot jos, dirbant mėgstamą darbą kaip tik gali atsirasti daugiau pagundų save išeikvoti.

Perdegimas – lyg persivalgymas

„Su rizika perdegti žmonės susiduria nepriklausomai nuo to, ar darbas mėgstamas, ar ne. Panašus pavyzdys būtų su valgymu: ar gali žmogus persivalgyti ir apsinuodyti valgydamas skanų maistą. Persivalgyti galime, kai nejausdami saiko, godžiai valgome mėgstamą maistą ir jo tiesiog būna per daug arba kai nuslopiname savo skonio receptorius ir nejausdami maisto toksiškumo vis tiek jį valgome, gal net ryjame. Rezultatas, lyginant mėgstamą ar ne tokią mėgstamą veiklą, panašus, tik pirmuoju atveju procesas malonesnis“, – sako psichologė.

D. Noreikienė, dirbanti su perdegimo simptomų turinčiais klientais, pastebi, kad dažniausiai į perdegimą pradedama keliauti, kai nepaisomos darbo–poilsio ribos, dirbant viršvalandžius sąskaita to laiko, kuris turėtų būti skiriamas atsigavimui, miegui, judesiui, asmeniniam gyvenimui, pomėgiams, socialiniams ryšiams.

„Dirbant mėgstamą darbą ir persidirbant gali stipriau pradėti reikštis emocinis išsekimas bei savirealizacijos mažėjimas, bet silpniau kitas perdegimo komponentas – depersonalizacija. Kitaip tariant, žmogus, nors ir eikvoja savo resursus visu pajėgumu, jis ilgiau išlaiko prasmės jausmą savo darbui, tačiau ilgainiui pradeda abejoti savo kompetencija. Ir ne dėl to, kad iš tikrųjų „nebemoka“ dirbti, o dėl natūraliai sulėtėjusios kognityvinės funkcijos, mažėjančio užduočių atlikimo efektyvumo, kuriuos lemia pervargimas“, – teigia „Krizių įveikimo centro“ psichologė.

Per mažai save mylime?

D. Noreikienė sako, jog išsiaiškinti perdegimo šaknis ir rasti greitą efektyvų sprendimą nėra taip paprasta, universalių vaistų nėra. „Perdegimas yra daugialypis, kiekvienam žmogui labai individualus procesas. Tai kaip šaknys, kurių tik dalis matosi virš žemės, o didelę dalį tenka kasti ir tyrinėti – su specialistu ar savarankiškai, ieškant informacijos perdegimo tema bei pasitelkiant įvairius metodus, tinkamus savo organizmo pažinimui ir balanso atstatymui. Jei reiktų labai trumpai apibendrinti perdegimo priežastis, sakyčiau, kad perdegama dėl meilės sau trūkumo“, – teigia psichologė.

Anot jos, siekiant įveikti perdegimą, pagrindinis dėmesys būna skiriamas tam, kaip atstatyti išeikvotus resursus, – kaip nukreipti dėmesį į save ir iš tikrųjų pasirūpinti savimi.

„„Iš tikrųjų“ vartoju sąmoningai, nes kaip iš tikrųjų pasirūpinti savimi nėra taip akivaizdu. Turiu omeny savo poreikių atpažinimą ir gebėjimą bei galimybes juos patenkinti.

Pavyzdžiui, jeigu man skauda galvą, mano poreikis yra numalšinti skausmą. Turiu pasirinkimą – išgerti greitai suveikiančią tabletę nuo skausmo arba skirti daugiau laiko ir suprasti, kokia yra esamo galvos skausmo priežastis. Jei tai dehidratacija, tuomet tikrasis poreikis yra numalšinti troškulį, tad gerčiau ne tabletę, o vandenį. Jei galvą skauda dėl nuovargio, turiu poilsio poreikį, tad gali būti, kad nuspręsiu pamiegoti ar kitaip pailsėti. Deja, dažniausiai žmonės renkasi tabletę, pažadėdami sau pailsėti po valandos. Poilsis dažnai nukeliamas vėlesniam laikui arba ilsimasi nekokybiškai, paskubomis, kad tik būtų gauta dar viena pasiekimų varnelė“, – pastebi D. Noreikienė.

Tačiau tyrinėjant perdegimo šaknis giliau, psichologės teigimu, žmogui tenka grįžti į ankstesnius jo gyvenimo patyrimus, kurie dar nėra iki galo išspręsti, išgyventi ir integruoti į dabartinį gyvenimą.

„Neretai žmonių psichika vis iškelia dabartyje tam tikrus neišspręstus dalykus ir siekia juos įveikti, tačiau mes to nesuvokiame ir tai veikia mūsų kasdienę veiklą, sprendimus, norus. Pavyzdžiui, žmonės, patiriantys perdegimo simptomus, yra linkę siekti tobulumo, nuolat abejoja, ar tai, kokie jie yra ir ką padarė yra gerai, tinkama, pakankama bei nerimauja dėl kitų žmonių nuomonės. Tuomet stengiasi dirbti dar geriau, pamiršdami, o kaip gi jie patys, ko norisi iš tiesų, kas jiems tinka. Gal tas nenumaldomas tobulumo noras kyla dėl to, kad jie vaikystėje buvo nuolat kritikuojami?“, – sako centre budinti savanorė.

Atsparių perdegimui – mažuma

Psichologė įsitikinusi, kad didesnį atsparumą perdegimui turi tie žmonės, kurie vaikystėje yra patyrę saugų prieraišumą su savo tėvais ar kitais jais besirūpinusiais žmonėmis, bei tie, kurie vėliau gyvenime sėkmingai išsprendė savo raidos krizių uždavinius. „Šie žmonės turi tvirtesnius ryšio su savimi, kitais ir pasauliu pamatus. Jie pasitiki savimi, pažįsta savo ribas, geba lanksčiai ir kūrybiškai reaguoti pagal susiklosčiusias situacijas. Deja, tokių žmonių yra mažuma. Kaip gi kiti? Kiti arba lieka tarsi sustingę, arba leidžiasi į savęs pažinimo kelionę“, – sako D. Noreikienė.

Ji vėl pateikia valgymo pavyzdį – tam, kad žmogus atkurtų ar pažintų, kiek ir koks maistas jo organizmui tinkamas bei išmoktų jausti maisto skonį ir alkio/ sotumo pojūtį kūne, reikalingos žinios, savęs bei savo kūno pojūčių pajautimas ir atpažinimas, sąmoningi pasirinkimai, sąmoningas valgymas, savistaba ir refleksija, o tam reikia sulėtėjimo, nuoseklumo ir tęstinumo.

Perdega ir psichologai

Atrodo paradoksalu, bet psichologai, padedantys kitiems įveikti perdegimą ir išmanantys psichologijos subtilybes, irgi susiduria su didele rizika perdegti.

„Deja, bet būsimi psichologai yra per mažai ruošiami, kaip padėti sau, pasirūpinti savimi, dirbant, pavyzdžiui, tokiais sudėtingais atvejais, kaip pagalba suicidiniams klientams, žmonėms, patyrusiems artimo žmogaus netektį ar šviežiai išgyvenusiems traumuojančią situaciją. Tokiais ir panašiais atvejais psichologams tenka sutalpinti intensyvius klientų bei savo jausmus, tad patys psichologai būna paveikti ir ilgainiui gali perdegti. Psichologams labai svarbu skirti daugiau dėmesio sau, ne tik pagalbai kitiems, kad po sudėtingų atvejų būtų pajėgūs po kurio laiko dirbti toliau. Labai svarbi yra ne tik specialistų savipagalba, bet ir profesinė priežiūra – supervizijos, seminarai, konferencijos, kad būtų kalbama apie savo pačių jausmus ir išgyvenimus bei gilinamos žinios“, – sako D. Noreikienė, kuri pati „Krizių įveikimo centre“ veda perdegimo grupes.

Anot jos, kad ir kaip keistai iš pažiūros beskambėtų, tačiau žmonės, kurių darbas susijęs su rūpinimusi kitais, taip pat turi didesnę riziką perdegti. Tai tokios profesijos, kaip gydytojai, slaugytojai, mokytojai, psichologai, soc. darbuotojai, pagalbos organizacijų darbuotojai, taip pat ir skambučių centro darbuotojai ar kiti, kurių darbo specifika susijusi su pagalbos ar informacijos suteikimu kitiems žmonėms bei konfliktų sprendimu.

Dėmesio – pervargimo signalai

D. Noreikienė teigia, kad gresiantį perdegimą gali rodyti vis gausėjantis viršvalandžių prisiėmimas ar darbas poilsio metu, atsirandantis darbo pervertinimas gyvenime, atsirandantis nuovargis ar išsekimas, kai nebesigauna atsigauti poilsio ar miego metu. Taip pat atsirandantis neigiamas požiūris į darbą, kontaktų vengimas su kitais žmonėmis, irzlumo, kantrybės trūkumo, priekaištavimo ar savęs kaltinimo didėjimas, silpnėjančios kognityvinės funkcijos, pasireiškiantys somatiniai skausmai, miego sutrikimas, negebėjimas atsipalaiduoti, kol galiausiai apima tuštumos ir beprasmybės pojūtis bei pasireiškia depresijos požymiai. Anot jos, kraštutinis perdegimo sindromo požymis – negebėjimas pakilti iš lovos dėl fizinio ir/ ar psichinio išsekimo.

Prevencija ir pirmoji pagalba sau

„Visų pirma, dar net nesant perdegimo simptomams, vertėtų pažvelgti į savo gyvenimo būdą, vertybes ir tai, kaip rūpinamasi savimi bei savo sveikata – tinkama mityba, fiziniu aktyvumu, miego kokybe, atsipalaidavimu, kaip gebama atpažinti stresą ir su juo tvarkytis bei valdyti negatyvias mintis. Viena svarbiausių taisyklių kalbant apie perdegimą yra 8-8-8, t.y. valandų skaičius darbui, poilsiui, miegui“, - sako psichologė.

Pasireiškiant perdegimo simptomams, pasak jos, svarbu atsitraukti nuo darbo, griežtai laikytis darbo-poilsio režimo, pasiimti ilgesnes atostogas, per kurias nebūtų jokių darbinių reikalų. Taip pat verta peržvelgti, kiek dėmesio skiriame visoms savo gyvenimo sritims: fizinei sveikatai, santykiams, jausmų pažinimui, protinei veiklai bei dvasingumui ar vertybėms.

Dažniausiai kenčia moterys ir jauni darbuotojai

Remiantis Pasaulio sveikatos organizacijos duomenimis, šiuo metu nuo perdegimo kenčia daugiau nei 400 milijonų žmonių. Tai yra sindromas, sukeltas laiku nesuvaldyto lėtinio streso, patiriamo darbo vietoje.

2021 m. „Future Forum“ tyrimas skelbia, kad nuo šio sindromo dažniausiai kenčia moterys ir darbuotojai, jaunesni nei 30 metų, – „milenialsai“ bei Z kartos atstovai. Karjerą pradėję pasaulinės pandemijos, didžiulės infliacijos bei geopolitinių konfliktų kontekste, jaunesni darbuotojai nespėjo įsitvirtinti darbo rinkoje, todėl manoma, kad globalūs iššūkiai jiems kelia didesnę įtampą nei vyresnių kartų atstovams.

Kaip teigia mokymų ir verslo konsultacijų bendrovės „Grand Partners“ ugdymo partnerė, verslo konsultantė Irina Rušmanė, gydytojai vis garsiau kalba, kad nors tai yra lėtinis procesas, pastebima, jog perėjimas nuo vienos perdegimo stadijos iki kitos greitėja.

Ekspertė primena, jog sunerimti reikia ne tuomet, kai jaučiate nuovargį, o priešingai – pirmoji perdegimo stadija yra pakilimas, kai žmogus į darbą neria su tokiu entuziazmu, kad nustoja matyti kitas gyvenimo sritis.

Svarbu tinkamai pasiruošti atostogoms

Anot I. Rušmanės, pirmoje perdegimo stadijoje išspręsti problemą gali užtekti paprasto poilsio ar atostogų, tačiau tik su sąlyga, kad jų metu žmogus bus visiškai atsitraukęs nuo darbo ir tinkamai pasiruošęs tiek atostogauti, tiek grįžti į ritmą.

„Svarbu suprasti, jog daugelio pamėgtos „darbostogos“ – nėra poilsis. Gali būti smagu pakeisti vietą, tačiau esant perdegimo simptomams, tai nebus naudinga. Vėlesnėse perdegimo stadijose, tikėtina, jau nepadės ir atostogos – kaip ir bet kokios ligos gydyme, pradžioje veikę vaistai, nebepadeda problemai įsisenėjus“, – teigia ugdymo partnerė.

Siekiant atostogų metu išvengti profesinių klausimų sprendimo, pradėti planuoti darbų perdavimą pavaduosiantiems žmonėms reiktų likus bent mėnesiui iki atostogų.

„Dažnai pasitaiko, kad apie atostogas žmogus kolegas informuoja likus porai dienų iki jų pradžios. Tai didžiulė klaida, nes turime spėti paruošti komandą savarankiškiems sprendimams, aiškiai suderinti, kokias atsakomybes kitam reikės perimti. Tas pats yra ir su tiesioginiu vadovu – turi būti aiškus susitarimas, kas ką pavaduoja, kokiais klausimais kreiptis ir kokie yra kritiniai klausimai, kurie tikrai negali būti sprendžiami be atostogaujančiojo“, – pataria I. Rušmanė ir pastebi, jog įprastai tokių klausimų būna itin mažai.

Ji priduria, jog taip pat patartina elektroniniame pašte nusistatyti automatinį atsakymą, kuriame būtų nurodyta, kiek truks atostogos ir kas gali padėti skubiais klausimais.

„Jei atostogų metu sielvartaujate dėl neatliktų darbų – tai ne poilsis. Tikėtina, jog tuomet grįžę įkrisite į tą pačią rutiną ir perdegimo simptomai smogs su nauja jėga. Kad nerimo būtų išvengta, pradėję planuoti atostogas, ant popieriaus lapo surašykite pačius svarbiausius darbus, suskaidykite juos į veiksmus ir atlikite, ką galite, kad atostogaujant nereiktų galvoti apie nebaigtus darbus“, – sako I. Rušmanė ir pabrėžia, jog atostogų metu negalima spręsti jokių darbinių klausimų.

Ji taip pat pataria iš anksto pasirengti planą, nuo kokių darbų grįžę pradėsite, bei siūlo paprašyti kolegų, kad kurį laiką jūsų netrukdytų ir leistų ramiai „įsivažiuoti“ į ritmą.

Gerbkite darbuotojų poilsio laiką

I.Rušmanės teigimu, itin reikšmingą vaidmenį, kalbant apie perdegimą, vaidina ir pačios organizacijos – jos privalo kurti tokią kultūrą, kurioje būtų gerbiamas poilsio bei asmeninis laikas.

„Kiekvieną kartą, norėdami trukdyti darbuotojo poilsį, sustokite ir tris kartus pagalvokite, ar tikrai verta?, – siūlo ekspertė. Anot jos, atostogų metu varginti darbuotoją profesiniais klausimais, jei tai nėra kritinis atvejis, nereikėtų. – Pasirūpinkite savo žmonėmis, kai jie darbo vietoje, ir palikite juos ramybėje tada, kai jie ilsisi. Organizacijų vadovams apie atostogaujančius darbuotojus kartais netgi siūlau pagalvoti, kaip apie staigiai numirusius, – juk į kapines neskambintumėte, tikriausiai, sprendimą rastumėte patys, tai pirmiausia pabandykite susitvarkyti vieni.“

Darbuotojams atostogos, kaip sako I. Rušmanė, yra būtinos energijos resursų papildymui. Kiekvienam tai padaryti padeda skirtingas poilsio būdas – jei dirbate aktyvų darbą, poilsis turėtų būti pasyvus, ir atvirkščiai. Kad ir ką darytumėte atostogaudami, ugdymo partnerė pataria reguliariai pasitikrinti, ar šios veiklos grąžina jums energiją.