Ugnę lengva pastebėti net sausakimšoje salėje: ją iškart išduoda jos pozityvi energija ir plati šypsena. Mums kalbantis pagalvojau, kad šis išskirtinis pozityvumas ir užsispyrimas padėjo jai nuversti ne vieną kalną. Po bakalauro studijų ji intensyviai ieškojo savęs: dirbo dviejose Lietuvos gamybos įmonėse, kuriose įgijo trūkstamų praktinių industrinių žinių ir bandė surasti atsakymą, kur toliau norėtų semtis žinių. Gavusi stipendiją biorafinavimo magistro studijoms ji nedvejodama išvažiavo į 1649 kilometrus nuo Vilniaus nutolusį Vageningeno universitetą Olandijoje. Čia atrado neišnaudotas agromaisto galimybes, rašoma pranešime spaudai.
„Toliau nebuvo klausimo, ką daryti, nes tai, kaip mes auginame augalus, kaip žiūrime į žemės ūkį, turi labai daug įtakos žmonių ir visos planetos sveikatai. Esu labai dėkinga filantropui Mariui Jakuliui-Jasonui, kuris patikėjo manimi ir parėmė mano studijas užsienyje. Būdama Olandijoje įgijau inžinerinių, bioekonomikos žinių, susipažinau su kita lietuve maisto technologe Juste, su kuria vykdome šį projektą“, – su nuoširdžiu užsidegimu kalbėjo inovatorė.
Agromaistas iškart atvėrė galimybes Ugnės pašaukimui pasireikšti: ji galėjo pritaikyti savo žinias sprendžiant žmonių, netoleruojančių glitimo ir laktozės, problemas. Kartu su komanda ji sugalvojo sukurti augalinį pieną iš sorų. Įdomu, kodėl būtent iš sorų? „Praėjusius metus Jungtinės Tautos buvo paskelbusios sorų metais. Šios kruopos neturi glitimo, yra tvarios ir vertingos dėl maistinių medžiagų – fosforo ar baltymų. Žiūrint iš aplinkosauginės pusės, šie augalai auga ir nederlingoje žemėje, jiems nereikia daug vandens, todėl jų galima aptikti ir Afrikoje, ir Azijoje“, – komplimentų soroms negailėjo idėjos iniciatorė.
Be to, šios mūsų protėviams ir lietuviškai žemei jau šimtmečius pažįstamos kruopos yra atsakymas ne tik žmonėms, netoleruojantiems gyvulinės kilmės pieno produktų, bet ir tiems, kurie į savo meniu nori įtraukti kitokių skonių produktų.
Jei manote, kad ties šia inovacija Ugnė ir apsistos, klystate. Tai tik pradžios taškas. Ateityje ji planuoja sukurti daugiau augalinių produktų, kurie būtų skanūs, maistingi ir lengviau pasisavinami. Paklausta, iš kur semiasi tiek motyvacijos, inovatorė nusišypsojusi atsakė: „Jeigu mano idėjos gulėtų stalčiuje, kaip dažnai būna mokslinėse grupėse, nematyčiau prasmės nei pradėti, nei užbaigti projekto. Noriu matyti laimingus žmones, kuriems kuriu vertę ir sprendžiu
jų problemas, – tai mane motyvuoja.“ Ji siekia tapti inovatore, kuri įkvėptų kitus ir prisidėtų prie pokyčio kūrimo, todėl, be inovacijų kūrimo, jos gyvenime svarbią vietą užima ir mokslų bei inovacijų patarėjos darbas Lietuvos mokslų taryboje. Neseniai ji prisijungė ir prie „EIT Food“ inicijuojamo bei „Agrifood Lithuania“ koordinuojamo projekto „EWA – Empowering Women in Agriculture“, kuris siekia paskatinti moterų įsitraukimą į verslo kūrimą agromaisto sektoriuje.
Ugnės mentorius Justas Stanys prasitarė, kad ji turi inovatoriams gyvybiškai svarbias savybes – veržlumą ir užsispyrimą. Jos kuriamos inovacijos rinkai trūksta, nes „esami produktai turi trūkumų – didelį angliavandenių bei cukraus ir mažą baltymų kiekį, nehomogeniškumą – kuriuos Ugnė bando išspręsti pasitelkdama savo komandos technologiją“. Jo teigimu, bendradarbiaudami jie pasinaudoja vienas kito stipriosiomis savybėmis: „Vieni esame maisto pramonės žaidėjai, turintys produktų įvedimo į rinką ir didelio masto komercinės gamybos žinių, kiti – eksperimentuojantys, kuriantys, drąsūsinovatoriai. Ir jų abiejų reikia geram rezultatui pasiekti.“
Nuolat sau iššūkius kelianti ir mėgstanti save iš komforto zonos išmesti inovatorė laisvalaikiu mėgsta trumpam sustoti: megzti, siūti, užsiimti joga, keliauti dviračiu, fotografuoti ir gaminti maistą išbandydama naujus receptus. Pokalbio metu ji prisipažino, kad mintyse kirba noras sugrįžti į žirgų sportą ir fechtavimą, kurie jai padėdavo įsikrauti energijos naujoms inovacijoms kurti.
