Naujausi išankstiniai rodikliai indikuoja, kad vos prasidėjęs euro zonos pramonės atsigavimo ciklas galimai pasibaigė. Birželį euro zonos pramonės pasitikėjimo indeksas nukrito iki 45,8 punkto ir buvo mažiausias per 2 mėnesius, gamybos apimčių indeksas siekė tik 46,1 punkto ir buvo mažiausias per 6 mėnesius, o Vokietijos pramonės lūkesčių indeksas toliau lieka vienas mažiausių visoje euro zonoje – birželį siekė tik 43,5 punkto.
Paradoksalu, bet iš dalies Vokietijos pramonės problemos Lietuvos gamintojams yra naudingos. Vokietijos gamintojams susiduriant su užsakymų trūkumu, kaip dabar, jie yra linkę atverti savo tiekimo grandines ir aktyviau ieško kontraktinės gamybos partnerių. Dažniausiai tokia paieška vyksta Rytų Europoje, kur gamybos sąnaudos yra mažesnės dėl mažesnių atlyginimų. Faktas, kad Lietuvos gamintojai sugebėjo gauti daugiau naujų užsakymų iš Vokietijos pramonės, rodo, kad Lietuvos pramonė yra konkurencinga ir sugeba išnaudoti Vokietijos pramonės silpnumą savo naudai. Tikėtina, kad šis fenomenas ypač gerai atsispindi Lietuvos inžinerinės pramonės gamybos rodikliuose, ypač transporto priemonių ir jų komponentų srityje.
Kita vertus, reikia pripažinti, kad šalia pozityvių momentų yra nemažai rizikos. Nors duomenys rodo diversifikuotą gamybos atsigavimą Lietuvos pramonėje, tačiau gamybos statistika yra apie tai, kas buvo „vakar“, kai išankstiniai rodikliai yra apie „rytoj“. Kalbant apie pastaruosius, nuotaikos pesimistiškesnės. Birželį Lietuvos pramonės įmonių nuomonė apie gamybos apimčių perspektyvas buvo prasčiausia nuo 2023 m. rugpjūčio, lūkesčiai dėl eksporto užsakymų buvo blogiausi per 5 mėnesius, o bendras Lietuvos pramonės įmonių optimizmo lygis – prasčiausias per 7 mėnesius.
Tokį lūkesčių pablogėjimą didžiąja dalimi lemia dėl vis dar silpno vartojimo nebemažėjantis pagamintos ir neparduotos produkcijos atsargų lygis euro zonos pramonėje. „Citadele“ banko skaičiavimai rodo, kad Lietuvos pramonės gamybos dinamika yra itin jautri euro zonos pramonės atsargų dinamikai: pastaroji 5 mėnesius lenkia Lietuvos pramonės metinį gamybos pokytį su 75 proc. tikimybe. Kadangi pastaruoju metu atsargų lygis euro zonos pramonėje nebemažėja, panašu, kad po truputį išsikvepia ir Lietuvos pramonės atsigavimas.
Be to, reikia turėti omenyje ir kitą riziką – vis daugiau indikatorių signalizuoja apie galimą recesiją JAV ekonomikoje: pastaruoju metu blogėja JAV pramonės ir paslaugų sektoriaus lūkesčiai, mažėja užimtumas transporto sektoriuje, blogėja visiškai užimtų darbuotojų skaičiaus metinė dinamika ir gerėja ne visą darbo dieną dirbančių darbuotojų dinamika. Visa tai jau galėjo paveikti Lietuvos gamintojų lūkesčius dėl užsakymų ir gamybos perspektyvų. Vis dėlto, nematau didelės recesijos tikimybės JAV – kad ir kuris kandidatas laimės JAV prezidento rinkimus, ir vienas, ir kitas bus linkęs skatinti ekonomiką.
Lietuvos pramonė dar kartą pademonstravo veržlumą ir sugebėjo atsigauti nepaisant euro zonos, ypač Vokietijos, pramonės silpnumo. Vis dėlto, euro zonos pramonės ciklas yra per silpnas tam, kad Lietuvos pramonės sektorius sparčiau augtų, o vis dar aukštos palūkanos toliau stabdo vartojimą tiek euro zonoje, tiek JAV. Todėl išlieka rizika, kad dabartinį Lietuvos pramonės atsigavimo ciklą pakeis stagnacija – tačiau tuo pat metu nenustebčiau, jei ir šį kartą Lietuvos gamintojai sugebės išlaikyti augimą. Lietuvoje dominuoja smulkios ir vidutinės pramonės įmonės, todėl stagnacija arba nedidelis nuosmukis Vakarų Europos pramonės įmonėse yra pakankamas tam, kad Lietuvos pramonės sektorius išlaikytų aukštas užsakymų apimtis. Be to, užsakymų stygius Vokietijos pramonėje Lietuvos gamintojams atveria naujų galimybių. Todėl nepaisant rizikų, optimizmas dėl Lietuvos pramonės perspektyvų išlieka.
