Įmonės „Rezgu pinkles“ įkūrėja ir mazgų rišėja Deimantė yra baigusi inžinerinio dizaino studijas ir, kaip pati sako, yra daugiau inžinierė, negu dizainerė. Tačiau kūrėjos prigimtis visą laiką nedavė ramybės. Ji išbandė ne vieną užsiėmimą, ragavo ir samdomo darbo, kol prieš trejetą metų atrado tai, kas ją užkabino taip, kad iki šiol nepaleidžia.
Rado pabėgimo duris
„Turėjau ne vieną samdomą darbą. Kai pradėjau daugiau gilintis į save, tai supratau, kad tokia jų kaita buvo ne dėl pačių darbų, bet dėl prigimtinių dalykų. Kai kažkas netinka, tai imi ir keiti. Galų gale aš supratau, kad sau dirbti yra tas kelias, kuriuo noriu toliau eiti“ , – apie savojo kelio paieškas kalba pašnekovė.
Ji neslepia, kad kūryba ją ir kitus artimus žmones lydėjo visad, tik šeimoje į tai buvo žiūrima kaip į hobį, o ne kaip į pajamų šaltinį. O ji teigia atradusi tas pabėgimo duris ir išsilaisvinusi o iš tos giminės minties.
„Tai buvo vidiniai ieškojimai, kurie privertė atsigręžti į save, išgirsti, ko reikalauja vidus ir kaip su juo susitarti. Supratau, kad noriu kurti, noriu, kad tai būtų rankų darbo kūryba, nes šiais laikais žmonės tokių daiktų ieško, o ir aš pati pasigendu“, – atviravo pašnekovė.
Tas kabliukas buvo užkaboriuose rastos besimėtančios, giminių iš Žemaitijos atvežtos virvės ritiniai. Deimantė ėmėsi eksperimentuoti, kol tai išsirutuliojo į konkrečią kūrybą – makramė technika paremtą pynimą.
„Pradėjau nuo vienų gaminių, perėjau prie kitų, o tada dar išmokau austi, – pasidarė toks sniego rutulio efektas“, – apie trejetą metų jau skaičiuojantį verslą, kuris slepiasi po pavadinimu „Rezgu pinkles“, kalbėjo jauna verslininkė.
Tiesa, iš pradžių nebuvo jokių mokytojų, kurie kūrėją pamokytų: „Turėjau virvių, norėjau pasipuošti namus ir turėjau internetą, iš kurio sėmiausi pirmųjų pamokų. Tie trys dalykai ir lėmė šios mano veiklos pradžią. Vienas pažįstamas kaip tik man patarė: „Paimk kažką, kas tau patinka ir dirbk su ta medžiaga“. Ir įsitikinau, kad daug dalykų pasidaro pakeliui.“
Taip Deimantės rankomis buvo nupintas naujų namų dekoravimui skirtas šviestuvas. Teigiami atsiliepimai iš šeimos bei draugų tapo stimulu žengti toliau.
„Rezgu pinkles“ įkūrusi moteris sako, kad nors užsakymų daugėja ir produktų gama plečiasi, bet neslepia tikėjusi, kad viskas klostysis daug greičiau: „Atrodo, kas čia yra bent tą minimalų atlyginimą per mėnesį užsidirbti, bet ne viskas taip paprasta. Neslėpsiu, pirmus keletą metų kas du-tris mėnesius peržvelgdavau darbo skelbimus. Buvo tokie lūžio taškai, kai galvodavau viską mesti. Pastaraisiais metais, nors ir karantino paženklintais, jaučiuosi daug tvirčiau, žinau, kur einu ir ko siekiu. Ir žinau, kad daug nesižvalgydama eisiu tuo keliu toliau.“
Paragino apsispręsti
Prieš metus, pasinaudojusi jaunųjų verslininkų rėmimo programa, Deimantė du mėnesius stažavosi Portugalijoje. Keliavo pasimokyti, kaip parduoti savo gaminius. Ten susipažino su olandų kilmės menininke ir mokslininke Helena Lormans, iš kurios išmoko austi.
„Man pačiai vidinėje plotmėje tai buvo visai kitas lygis. Vienas dalykas raišioti mazgus, o kitas dalykas yra audimas, – toks archaiškas, toks lietuviškas amatas, kuris man padėjo pasijusti tvirčiau, suvokti, kokie yra mano gaminiai, ką aš jais galiu pasakyti.
Mano mokytoja Helena, kuri mane mokė austi, pati pragyvenimui ausdavo šalikus, o šalia vykdė mokslinę viklą, susijusią su XVI-XVII a. senųjų meistrų drobių rekostrukcijomis. Su ja daug diskutavome ir ji paragino apsispręsti, nes galima austi daugybę dalykų. Į Portugaliją buvau nusivežusi savo virvių ir iš to gimė mintis austi kilimus. Kilimai man visą laiką buvo kažkas ypatingo. Jie turi ir praktinę naudą ir išliekamąją vertę. Mane žavi tai, kokie jie yra turtingi savo tekstūra ir spalvomis, ir ką jie suteikia patalpai, kurioje paklojami. Įnikau daug apie tai skaityti, domėtis jų istorija“, – prisiminė pašnekovė.
Kilimų audimui ji naudoja aštuonianytes, iš Suomijos parsigabentas stakles.
Virves veja giminaičiai
Taigi, dabar Deimantės gyvenime audimas eina lygia greta su pynimu. Makramė pynimo technikos ji moko ir kitus: „Mokymai yra smagus aspektas vien dėl to, kad jie skatina išeiti į žmones arba pasikviesti juos į studiją. Juk kiekvienas šios technikos gali išmokti, pasidaryti sau daug mielų dalykų.“
Pašnekovė prisipažįsta, kad makramė mėgsta visų pirma, už tai, jog pinant ar rišant mazgus nereikia jokios specialios įrangos. O tai, ko moterys išmoksta Deimantės mokymuose, gali puikiai atkartoti namuose.
Visos virvės, kurias tiek pynimui, tiek kilimų audimui naudoja pynėja ir audėja, yra pagamintos Lietuvoje. Ne mažiau įdomu, kad jas gamina giminaičiai: „Tai man gaminiams dar daugiau prideda šilumos. Vienas dalykas yra bendrauti su tiekėjais, o kitas – su giminėmis, su kuriais atsiranda proga pasikalbėti, pasiteiriauti, kaip gyvena. Galima sakyti, kad gaunasi tarsi šeimos verslas.“
Deimantė patikina, kad nors savo studijoje ji darbuojasi viena, kūrėjai bendravimo netrūksta.
„Viskas priklauso nuo žmogaus poreikių. Esu apie tai nemažai diskutavusi su kitais, nes daliai žmonių tiesiog būtina išeiti, būti su kažkuo būti, bendrauti. O man geriau dirbti vienai, nes didesnė žmonių masė mane vargina. Taip, laisvalaikį aš mėgstu leisti tarp žmonių. O kai tų žmonių man trūksta, aš galiu su drauge išgeri kavos. Pagaliau iki karantino vykdavo mokymai, su kitais kūrėjais organizavau kelias muges savo kieme“, – vardijo pašnekovė.
Junoji verslininkė neslepia, kad jai sunkiau savo kūrinius parduoti, negu kurti, todėl nemažai laiko reikia pasėdėti prie „Rezgu pinkles“ svetainės, pristatyti savo gaminius, juos fotografuoti: „Daugelis mano darbų yra vientiniai, todėl nėra taip, kad padarau vieną produktą ir jį štampuoju. Vien todėl reikalauja daugiau laiko ir dėmesio.“
Pynimais apraizgė Žaliakalnio namą
Didžiausias Deimantės projektas – namo Žaliakalnyje išgražinimas makramė technika, viena iš „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ iniciatyvų. Originaliu menininkės dekoru papuošta ir „Ebru“ meno studija Minties Rato gatvėje.
Dalį darbų – priekyje esančius virš langų ir durų ji nupynė pati, o kitus šoninius – su mokiniais ir bendruomenės nariais. Tie darbai kabo iki šiol.
Deimantė prisiminė tą metą, kaip iš pradžių tekdavo daug ardyti, kol sukurdavo tai, kas ją tenkindavo. Todėl darbas prie dažno kūrinio trukdavo ilgai.
„Kiti nusipiešia schemą ir gamina pagal ją. Bet aš taip nemėgstu, tiesiog kuriu taip, kaip diktuoja pati virvė ar koks iš jūros ištrauktas pagalys, ar kiti dalykai, kurie gimsta kūrybos procese.“
Turbūt daugelis prisimena pas močiutes ant sienų matytus makramė pynimus. Deimantės žodžiais, makramė – dekoratyvinių mazgų rišimo technika, žinoma nuo seniausių laikų.
„Jis atsirado arabų šalyse. Manoma, kad XIII a. arabų amatininkai šia pynimo technika užbaigdavo austus gaminius: šydus, skaras, rankšluosčius. Vėliau ši technika plito per jūrininkus, kurie turėdami virvių ir laisvo laiko, jie apipindavo butelius, pindavo laikiklius peiliams, diržus, o sugrįžę į uostą juos parduodavo. Taip šis būdas paplito po visą pasaulį. Jis itin išpopuliarėjo karalienės Viktorijos laikais. Net ir pirmoji knyga apie tai buvo išleista. Karalienės svitos ponios pindavo smulkesnius dalykus, kurie buvo vadinami rankomis daromais nėriniais.
O mūsuose tokie dirbiniai labai išplito 7-8 dešimtmečius, kai net mokykloje mergaitės tuo užsiimdavo. Ne vienas gal pamena makramė maišus, kurie buvo skirti pirkiniams“, – trumpai dar senų senovėje naudotą virvių rišimo būdą apibūdino pašnekovė.
Jau raizgo pasaulį
Pokalbininkės žodžiais, jos darbus daugiau vertina tie, kurie patys yra kūrėjai, arba šeimos, kurios įsirenginėja namus ir tie, kurie seka madas, nes į Lietuvą toji banga atėjo maždaug prieš metus, kai tuo tarpu Amerikoje – gerokai anksčiau.
Pynėjos ir audėjos darbai yra iškeliavę ne tik į įvairias Europos šalis, bet ir į Havajus, į Čilę.
„Lietuviškos virvės jau pakeliavo po pasaulį“, – juokiasi pašnekovė.
Deimantė, kaip ir dažnas rankomis pagamintų kūrinių meistras, jau spėjo perprasti lietuvių požiūrį į kainas. Sako, kad sunkiausia buvo iš pradžių, kol dar pati nelabai suvokė, kokią ir kaip tą kainą nustatyti: „Būdavo, pasako žmogus, kad per didelė kaina, tai užsisklendi, pasimeti. Vėliau, kai išsiplėtė draugų kūrėjų ratas, tai diskusijos su jais padėjo nuspręsti, kokia ta kaina būtų tinkama, daugiau save pradėjau vertinti. Juk toji kūryba – mano pragyvenimo šaltinis.“
Pašnekovė sakė, kad kurį laiką galvojo nedalyvausianti mugėse, nes pirmoje, į kur ji nuvyko, nieko nepavyko parduoti.
„Ji man baigėsi ašaromis ir savivertės kritimu. Sunku buvo po jos atsigauti. O ir vėliau nutikdavo taip, kad ateina žmonės į mugę, fotografuoja mano darbus ir sako, kad patys pasidarysią. Turbūt toji frazė „Pasidarysiu pats“ nuo lietuvių yra neatsiejama. Nors jie jau ieško rankų darbo gaminių, bet vis dar turi ar mamą, ar močiutę, kuri ims ir padarys. Bet tai man tapo savotiška paskata kurti tai, ko nepavyktų nukopijuoti“, – patikino pokalbininkė.
Tačiau dabar, kai kažkam kyla noras priekaištauti, kad jo akimis kaina yra didelė, kūrėja nieko neįrodinėja, nes kiekviena prekė turi savo pirkėją: „Jeigu patinka daiktas ir mano istorija, ką aš noriu tuo kūriniu pasakyti, žmonės ima ir perka. Aišku, kainos viduriukas turi būti, kad nei savęs, nei pirkėjų nenuskriaustum.“
Nesėkmingi pavadėliai ir tinklas
Deimantės kūrybinių paieškų kelyje būta ne vienos nesėkmės, kuri ir ašarą išpausdavo ir į neviltį varydavo.
Iš pradžių ji buvo nutarusi imtis mažų darbelių – nusprendė rišti šunims aksesuarus: antkaklius, pavadėlius, žaisliukus.
„Galvojau, kad jais prekiausiu, bet sykį išbandžiau tokį pavadėlį ant savo šuns, svėrusio apie 50 kg. O tas pavadėlis ištįso ir nebesusitraukė atgal. Taip ir baigėsi šitas mano verslas dorai nė neprasidėjęs", – verslininkė jau su šypsena prisimena savo pirmuosius bandymus.
Vienas pirmųjų užsakymų buvo tinklas, skirtas užsakovams, kurie norėjo pasikabinti didelį hamaką.
„Pamokanti istorija gavosi. Buvau gavusi užsakymą – surišti didelį tinklą. Po kelių primatavimų ir taisymų žmonės suvokė, kad reikėjo paklausyti mano patarimo ir nusipirkti gamyklinį, nes rankomis surištas gaminys, kuriame – tūkstančiai mazgų, neturėjo tokio įtempio, koks buvo reikalingas. Todėl nuo to laiko į didelius užsakymus žiūriu atsargiau“, – dabar jau su šypsena prisimena „Rezgu pinkles“ įkūrėja ir mazgų rišėja.
Neįtikęs kūrinys vėliau nukeliavo į laivą pas jis tėtį vietoj hamako.
Sekmadienis – ir vidury savaitės
Deimantė iki šiol darbuojasi viena.
„Kai sau dirbi, gali leisti sau padirbti tris valandas, o kitą dieną būna 12-14 valandų darbo diena. Gal kiek neapibrėžtas laikas, bet daug kas priklauso ir nuo užsakymų, ir nuo įkvėpimo. Esu ne ryto žmogus ir iš tiesų buvo tų vidinių kovų. O paskui supratau: kodėl aš turiu gyventi pagal kažkieno nustatytas valandas, jeigu mano prodyktyvumo pikas yra apie 23 valandą – kai miestas nurimsta, kai aplink tylu, ramu. Todėl stengiuosi nusikratyti tų visuomeninių normų, kurios nustatytos, išjausti save, įsiklausyti į savo poreikius ir suvokti, kada tas kūrybinis metas man yra pats geriausias“, – apie sau pritaikytą darbo ritmą kalba pašnekovė.
Deimantė neslepia, kad nebūna įkvėpimo arba atrodo tarsi abiem kairėmis rankoms dirbtų. Tada pasinaudoja savo mokytojos Helenos patarimu, pasidaryti sau nors ir savaitės viduryje sekmadienį – išeiti pasivaikščioti, užsukti į parką ar muziejų ir taip pasisemti įkvėpimo.
„Reikia leisti sau turėti teisę nekurti. Nes kai per prievartą tai darai, tai jeigu ir nesimato blogesnio rezultato, tai jis jaučiasi. Rankų darbo gaminiai turi emocinį užtaisą ir blogų, ar nuovargio kupinų emocijų į jį nesinori dėti“, – teigia jauna Kauno kūrėja.