Nesuskaičiuojamos kartos gaudė nuodingas gyvates ir priversdavo jas šokti pagal jų dūdelę. Deja, šiandien laukinės gamtos apsaugos pareigūnų pyktis ir vis rečiau pasitaikančios progos viešai parodyti savo amatą, iš gyvačių kerėtojų atima paskutinį duonos kąsnį.
Gyvatės Indijoje labai gerbiamos ir netgi garbinamos, o vadinamieji gyvačių kerėtojai laikomi dievo Šivos – mėlynos odos induizmo dievo, kuris dažniausiai vaizduodamas su aplink kaklą apsivijusia kobra – patikėtiniais.
Gyvačių kerėtojai savo šnypščiančias šokėjas gaudo laukinėje gamtoje, pašalina geluonį ir išmoko judėti pagal dūdelę, džiuginant minias smalsuolių.
Šios bendruomenės mažiausiems gyvatės – tokie pat mieli augintiniai kaip kitiems šuniukai ar kačiukai.
65 metų gyvačių kerėtojas Buti Nathas nukelia krepšio dangtį ir išleidžia savo kobrą. Neilgai trukus mirtingai gelianti gyvatė ima melodingai siūbuoti į Buti Natho pučiamo instrumento taktą – atrodo, tarsi kobrą būtų ištikusi transo būsena.
Dar prieš gerus dešimt metų gyvačių kerėtojai buvo neatsiejama Indijos turgų ir švenčių pramoga, suburdavusi minias smalsuolių, nuoširdžiai besižavėjusių, kaip tie žmonės valdo vienus pavojingiausių gyvių pasaulyje.
Deja, dabar situacija kaip reikiant pasikeitusi – pareigūnai nusprendė, kad gyvačių kerėtojai nebereikalingi ir netgi užsimojo tokį amatą iš viso uždrausti. Jie remiasi 1972 metais priimtu Indijos laukinės gamtos apsaugos aktu, kuris draudžia puoselėti tokią amžius skaičiuojančią tradiciją. Indijoje gyvačių kerėjimas oficialiai uždraustas 1991 metais.
Jogi Deros gyvenvietėje Utar Pradešo valstijoje, kur gyvena per tūkstantį gyvačių kerėtojų bendruomenės narių, vaikai, norintys išmokti šio amato, tam skiria visą laiką ir nelanko mokyklos.
Deja, paskutiniu metu jaunimas vis dažniau susimąsto – tradicijomis gyvas nebūsi, tad dairosi į miestus ir galimybes ten užsidirbti duonos kąsniui.
Gyvūnų teisių aktyvistai teigia, kad gyvačių kerėtojai žiauriai elgiasi su nykstančių rūšių gyvatėmis.