Kūčių tradicijos tęsiasi natūraliai
Tradicijos ir Kūčių patiekalai bėgant metams nuolat kito, dėl besikeičiančios visuomenės ir skirtingų valstybių įtakos Lietuvai. Etnologė Dalia Senvaitytė pastebi, kad vieni pokyčiai yra ryškūs ir akivaizdūs, o kai kurios senosios tradicijos tęsiasi daugelį metų ir išliko iki šių dienų.
Pasak jos, Kūčios yra unikali šventė, kuri, nepaisant savo krikščioniškos kilmės, išskiria Lietuvą krikščioniškojo pasaulio kontekste. „Daugelyje krikščioniškų valstybių Kalėdų išvakarės yra tiesiog taip ir vadinamos, tačiau Lietuvoje yra Kūčių šventė, kurios pavadinimas yra unikalus“, – išskyrė pašnekovė.
Etnologė taip pat pažymi, kad tai yra viena nedaugelio švenčių, kurios tradicijos tęsiasi natūraliai.“Kūčių tradicijų nereikia „gaivinti“. Tai uždara šeimos rato šventė dėl to tradicijos natūraliai persiduoda iš kartos į kartą. Tikriausiai dėl to šią šventę palyginti nedaug pakeitė kintanti gyvensena ar urbanizacija“, – teigė D. Senvaitytė.
Kūčioms – troškinti kopūstai ir bulvių maltiniai
„XIX–XX amžiuje Kūčių stalo patiekalai buvo įvairūs, priklausomai nuo žmonių ekonominės ir socialinės padėties. Šventiniam stalui įtakos turėjo ir laikmečio ypatumai, tokie kaip karai, ekonominis pakilimas ar nuosmukis ir panašiai. Nepaisant to, visais laikais jam buvo skiriamas ypatingas dėmesys“, – pasakojo etnologė.
Ji akcentuoja, kad Lietuvoje yra skaičiuojama daugiau nei 100 įvairių Kūčių patiekalų, kurie skirdavosi regionuose ar netgi rajonuose.
„Būdingiausi tradiciniai patiekalai buvo kūčiukai, kūčia, įvairiai patiektos silkės, žuvų, grybų, ankštinių daržovių patiekalai, kopūstų salotos, troškinti kopūstai, duona, bulvių maltiniai. Desertui buvo gaminamas avižinis ar spanguolių kisielius, taip pat patiekiami vaisiai. Senaisiais laikais buvo tiekiami obuoliai, vėliau, jau tarpukariu, ant stalo atrado vietą ir apelsinai, mandarinai ir kiti vaisiai. Didelė dalis šių patiekalų yra patiekiami ir šiais laikais“, – sakė D. Senvaitytė.
Dzūkai dainavo ir šoko
Lietuvos istorijos instituto etnologė Vida Savoniakaitė išskiria, kad kai kuriuose regionuose būdavo būdingi mažai kam girdėti patiekalai. „Žemaitijoje Kūčių vakarienė išsiskirdavo cibulyne, kanapių kisieliumi, rasalyne. Tradiciniais valgiais buvo laikyta juoda duona, varškės sūris, bulvynė, kleckai, kastinys, sriubalynė, batvinynė, rūgštynynė, sėmenų druska, spirgynė. Mažojoje Lietuvoje buvo paplitęs Evangelijos tikėjimas, todėl patiekalai skyrėsi nuo katalikų valgių. Jie nedarydavo dvylikos patiekalų, kepdavo žąsį, pyragą su aguonomis, pipiriečius.
Mažosios Lietuvos patiekalai rodo glaudų ryšį su Vokietija ir šios šalies tradicijomis.
Aukštaitijoje svarbiausiais Kūčių valgiais buvo laikomas kisielius, kūčiukai, bulvės, medus ir kviečiai. Suvalkijoje per Kūčias žmonės valgė žirnius, obuolius ir kitus šaltus patiekalus. Dzūkijoje buvo būdingos grybų sriubos, grikių miltų patiekalai. Dzūkų šventės labiausiai išsiskyrė, kad jų metu buvo dainuojama ir šokama“, – pasakoja etnologė.
Prieš šventes prekyba pagyvėdavo ir senais laikais
D. Senvaitytė teigia, kad remiantis tarpukario spauda galima teigti, jog ir tada Lietuvoje prieš šventes prekyba tapdavo daug aktyvesnė.
„Itin didelė paklausa buvo virtų kviečių, avižinių kviečių, aguonų, grybų, spanguolių. Taip pat buvo perkamas šienas, kurį dėdavo ant šventinio stalo po staltiese. Dažnai spaudoje užsimenama ir apie įvairaus alkoholio prekybos išaugimą, tačiau jis būdavo vartojamas ne Kūčių vakarą, o per Kalėdas. Kūčių metu buvo geriamas kompotas, gira, sultys, kartais vynas“, – pasakoja Dalia Senvaitytė.Etnologė taip pat akcentuoja, kad būtent tarpukariu išpopuliarėjo ir Kalėdų simboliai. „Namams dekoruoti buvo perkamos eglutės. Spaudoje taip pat buvo pateikiami patarimai moterims kaip paįvairinti Kūčių stalą, kaip dekoruoti namus Kalėdoms. Paplito tikėjimas Kalėdų seneliu, Kalėdų dovanos“, – teigia etnologė.
Pokyčiai vyko nuosekliai
Pasak jos, Kūčių šventė kito priklausomai nuo laikotarpio ir besikeičiančios visuomenės. „Sovietmečiu išpopuliarėjo „baltos mišrainės“ valgymas. Šis patiekalas atsirado ir ant Kūčių stalo. Mišrainė pradėta ruošti su tuo metu sunkiai įsigyjamais konservuotais žaliaisiais žirneliais bei majonezu. Majonezas neatitiko pasninko tradicijos, kadangi jį gaminant naudojami kiaušinių milteliai, tačiau jam buvo daroma išimtis“, – pasakoja etnologė.
Iki šių laikų, visuomenei modernėjant ir tampant vis vakarietiškesne, pasninko tradicijos griežtumas vis silpo, o dalis žmonių jo išvis nustojo laikytis, taip pat pasikeitė ir Kūčių vakarienės ruošimo tradicijos.
„Per pastaruosius trisdešimt metų vis populiariau tapo įsigyti jau pagamintų produktų, o ne gaminti viską namuose. Taip pat Kūčių stalas modifikuojamas ir ant jo atsiranda neįprasti, netradiciniai patiekalai, tokie kaip jūros gėrybės, suši, egzotiniai vaisiai“, – pastebi pašnekovė.
Pasak profesoriaus Rimvydo Laužiko, sovietmečiu pokyčių buvo gerokai mažiau: valdžia draudė visas religines šventes, tad jos buvo puoselėjamos šeimose, stengiantis išlaikyti iš tarpukario atsineštą tradiciją, o ir maisto produktų tuo metu elementariai trūko.
„Didesni pokyčiai virtuvėje prasidėjo tik Lietuvai išsivadavus iš okupantų – dabar turime dideles maisto produktų pasirinkimo galimybes, daugybę keliaujančių ir kitas kultūras pažįstančių žmonių, tad keičiasi ir Kūčių stalas“, – pranešime teigia R. Laužikas.
Papročių kitimas – natūralus dalykas
Daugelis kadaise buvusių populiarių patiekalų jau išnyko, kiti transformavosi į paprastesnius. Profesorius R. Laužikas sako, kad istoriniais laikais šventinio stalo įvairovė priklausė ne tik nuo namų turtingumo, bet ir nuo religijos: „Kūčios daugumai mūsų siejasi su katalikiška tradicija. Bet jei XIX a. ar tarpukariu Kūčių vakarą aplankytume Mažosios Lietuvos liuteronų namus, labai nustebtume ant jų stalo radę keptą antį, žąsį, žirnius su mėsos padažu, alaus ir pieno sriubą.“
Nuo XIX a. išnyko daugybė šventinių žuvies patiekalų, nes tarpukario laikotarpiu jų vietą užėmė iki šių laikų ant Kūčių stalo populiarios silkės. Retoje šeimoje per Kūčias yra valgomi barščiai, ko gero, niekas nebeatsimena ir virtų kūčiukų, valgomų kaip šalta sriuba su aguonų pienu: „Gali būti, kad kaip kažkada žuvų gausybę išstūmė silkės, taip dabar silkes pakeis kiti pasninko tradiciją išlaikantys valgiai. Ir nieko nuostabaus, kad ant šio stalo rasis vienas ar kitas šiuolaikinis valgis.“
Kita vertus, gastronominės tradicijos yra vienos stipriausių: mokslininkų pastebėta, kad jos sunyksta paskutinės. „Žmogus gali nebekalbėti savo tėvų ir senelių kalba, nebešvęsti švenčių, nežinoti kitų papročių, bet mėgti ir gaminti savo protėviams būdingus valgius“, – pastebi kulinarijos paveldo tyrinėtojas.