Vlada Dapkos yra nustebusi: jūs Lietuvoje tikrai turite labai gerų kavos vietų – čia užsuka net selebričiai

Šįkart savo apžvalgai turiu pagalbininką – iš Stokholmo pas mane Kalėdoms atskridusį beveik šešiolikmetį sūnų, kuris yra, ko gero, dar sąmoningesnis kepinių vertintojas nei kukli šių eilučių autorė, mat savo begalinio smalsumo genamas mokėsi šių paslapčių tiek individualiai, tiek iš savo tėvo, profesionalaus šefo. Pasinaudodama proga jaučiu, kad norėčiau išreikšti dėkingumą savo buvusiam vyrui (kuris, beje, lietuviškai neskaito, bet jam sūnus perduos) už tas žinias, kurias esu iš jo įgijusi apie maistą.

Dieną prieš Kūčias, šeštadienį, vienuoliktą valandą ryto atvykstame į Šiaurės miestelyje esančią kavinę „Boka“, ir čia jau šurmuliuoja visa krūva išalkusių lankytojų – kas doroja pusryčius, kas – bandelę kitą ir tikrai nė vienas lankytojas nesėdi be kavos puodelio.

Didelis užimtumas dažniausiai yra geras ženklas. Pirmas, į akis krentantis dalykas yra tai, kad vitrinose guli praktiškai visas kavinės turimas asortimentas, o ne „mes čia truputį prieš Kalėdas norėjom išsiparduoti“ ir žinote tokį muzikinį efektą, kurį vlogeriai mėgsta naudoti – čirpia tokie sintetiniai žiogai ar svirpliai, suprask tuščia.

Nėra čia to, vitrinos, sodriai pilnos, maloniai erzina savo pasiūla.

„Boka“ kepinių kvapais traukia dar iš tolo – arba bent jau man taip atrodo, nes kaip visada į savo apžvalgą atvykstu pasportavusi ir nuo vakar nevalgiusi. Žinote efektą, kada saulėje kepiniesi iki negalėjimo, regis, jau ištiks saulės smūgis, ir po to tą jausmą, kai neri į vėsų (noriu įsivaizduoti, kad Atlanto vandenyno) vandenį, kuris momentaliai atvėsina galvą ir įkaitusį kūną, susiaurina išsiplėtusias kraujagysles, tonizuoja ir gaivina, ir malonumas būna žymiai didesnis, nei būtų buvus šokant į vandenį neįkaitus.

Man taip patinka daryti su daug kuo.

Iškart apie kainas: užsisakome choco babka roll, „Raudoną eglutę“, le pain suisse ir apple crumble (visus pavadinimus rašau taip, kaip įvardinta kavinėje ir čekyje). Iš kavų užsisakau flat white, sūnus – įprastą cappuccino. Už šitą malonumų fiestą susimokame dvidešimt eurų dešimt centų. Atsiprašau, nesusivaldysiu nepalyginusi su savo mylimo miesto Stokholmo kainomis – už tą patį kiekį ir kokybę būtume sumokėję mažiausiai keturis šimtus SEK, kas išvertus pagal dabartinį švediškos kronos kursą išeina 36 Eurai.

Mes su sūnumi besikeisdami išragavome visus desertus. Le pain suisse yra tokia prancūziškos konditerijos bandelė, kuri kepama iš kruasano tešlos ir pripildoma šokolado gabaliukais (chocolate chips) bei plikytu vaniliniu kremu (custard). Kombinacija nuo-sta-bi, ir čia net norėjosi sukirčiuoti, nes kaip jums kitaip tekstu perduoti įspūdį, mieli skaitytojai. Nei sūnus, nei aš neturime nė vieno priekaišto šiai bandelei ir abu ją vertiname kaip geriausią iš mūsų išsirinktų kepinių.

Sūnaus vertinimu, ji ne per riebi, bet su itin maloniu ryškiai jaučiamu sviesto skoniu (tiesą sakant, jis man surašė atskirą litaniją apie kiekvieną kepinį, bet jis greičiausiai ateityje pats turės savo maisto vertinimo kanalus, todėl jums pateikiu mūsų abiejų vertinimo rezultatą). Le pain suisse bandelė kartu su sodria kava momentaliai bloškia į prancūzišką patirtį.

Apple crumble buvo toks kiek vidutinis ir niekuo neįsimenamas, kad nelabai net norisi rašyti. Mano sūnus – kurio vardas yra Cem (tariasi Džem) – kepa kiek įspūdingesnio skonio obuolių pyragą, nei tai. „Boka“ obuolių crumble žinoma, yra klasika, ir nuostabu, kad išorėje yra susidariusi pluta, o viduje minkšta, bet mūsų skoniui obuoliai per saldūs. Mes galvojame, kad kepiniams su obuoliais reikia rūgščios rūšies obuolių, kad vėliau tešla su cukrumi atsvertų obuolių rūgštumą ir gautųsi dieviško skonio kombinacija. Man asmeniškai patiktų tokiems kepiniams naudoti „Granny Smith“ obuolių rūšį, kurios, mačiau, yra pirkti ir Lietuvoje. Cem šitas obuolinis skanėstas pasirodė prasčiausias iš ragautų.

Choco babka roll – šokoladinio skonio su apelsino žievelėmis kombinacija primena kalėdinį italų desertą panetonne. Skonis įsimenamas, kaip ir, sutikite, pavadinimas. Labai patinka, kad pasirinktas šis žydų bendruomenės desertas – babka kilusi iš žydų bendruomenės Lenkijoje ir Ukrainoje, ir tai yra mielinė tešla su cinamono, šokolado ar vaisių, sūrio įdaru, kuri buvo kepama kartu su tradiciniu žydų kepiniu challah, – iš tešlos likučių. Babka užskaitome abu.

Bet labiausiai nuviliantis buvo desertas „Raudona eglutė“, kuri atrodė labai viliojamai savo sodria raudona spalva ir tariamu vyšnių skoniu. Mums ji pasirodė labiau beskonė nei su skoniu, bet smagi pati idėja. Eglutės viduje buvo sūrio pyragą primenantis įdaras, kuris buvo geras, bet ten tikrai nejautėme jokio vyšnių skonio.

Patinka, kad kavinėje yra abu įrankiai. „Bokoje“ lentelinio tiekimo atsisakyta, kas nėra blogai. Mums taip pat tinka ir lėkštės, jos visada liks klasika. Truputį keista, kad nėra vandens atsigerti, kas jau įprasta daugelyje kavinių, bet čia, paprašius jo įpilti, maloniai įpila.

Tradiciškai dairomės po interjerą ir susirinkusią publiką:

Aplinka moderni, minimalistinė, neperspausta, kas man labai svarbu – negaliu pakęsti kvarbatkuotų šūdniekiais apkrautų, užuolaidėlėm ir staltiesėm nuklotų erdvių, nes aš tada galvoju tik apie tai, kiek tai kaupia dulkių ir kaip dažnai yra valoma ar skalbiama. Mano akiai labiausiai tinka minimalizmas ir principas „kuo mažiau daiktų“. Labai patinka baro aukšti stalai ir aukštos kėdės. Grojama muzika – labai jau ant ribos: dar truputį ir būtų per garsi, bet šiandien sueina kaip niekad gerai ir mes niūniuojame ir linguojame kartu į kalėdinių hitų taktą.

Vyksta efektyvi lankytojų kaita – pavalgo vieni, ateina kiti. „Bokoje“ visada stovi eilė. Čia nepastebiu linkusių užsisėdėti, kaip kad šiaip jau esu linkusi daryti aš, kas yra truputį liūdna.

Lankytojai: labiau vidutinio amžiaus ir vyresni, taip pat šeimos su vaikais, ir hipsteriai. Čia taip pat pastebiu keletą Lietuvos selebričių: kavą siurbčioja talentinga Lietuvos dainininkė Rosita Čivilytė, o vėliau ir Beata Nicholson palaimina šią vietą savo greitu vizitu šeštadienio rytą. Publika nespoksanti, rami, neįkyri, kaip ir daugumoje Vilniaus viešų vietų, kas turi būti malonu iš ekrano atpažįstamiems žmonėms.

Servisas: nuostabus. Šypsenos, greitas aptarnavimas, perklausiant, ar teisingai suprato užsakymą. Dirbama greitai.

Kava: Mano flat white‘as tinka visais man reikalingais lygmenimis: karčiu sodriu skoniu, dydžiu, koncentracija ir poveikiu. „Boka“ išlaiko santūrią kavų bazę, ką irgi smagu matyti, nes kavų sąrašai su šešiolika skirtingų dydžių, sirupų, stiprumų, kaip kad daro dauguma tinklinių kavinių, atrodo desperatiškai – „mes jums pagaminsim bet ką, tik pirkit“.

Cem jo cappuccino pasirodo kaip geriausia kava, iki šiol ragauta Lietuvoje, kas tikrai yra puikus ženklas. Teiraujuosi kavinės personalo apie pupeles – indus nurinkinėjusi moteris bėga pasiteirauti baristų. Kava iš „Huracano“. Cha! Nuostabu matyti tokį bendradarbiavimą tarp, kas jau, įtariu, yra geriausias kavos tiekėjas. Puiki verslo idėja.

Mano vertinimas: esu šiek tiek nustebusi dėl savo tokio pozityvumo. Man tikrai viskas tinka ir net nežinau, ar čia Kalėdų dvasia, ar kažkokie asmeniniai vidiniai virsmai, bet aš nenoriu kibti prie smulkmenų ir renkuosi to šiose savo apžvalgose nedaryti.

Todėl sakau: penki kavos puodeliai iš penkių, ir – šaunuoliai! Lietuviai kavą mėgsta. Tuo nuoširdžiai džiaugiuosi. Pasiūla atliepia paklausą – sostinėje poreikis aukščiausios klasės desertinėms yra.

Užkulisiai – mano instagrame.

„Boka“ Verkių g. 31A, Vilnius
Telefonas [phone]
Darbo laikas: nuo pirmadienio iki penktadienio 8.00 – 18.00, šeštadienį 9.00 – 18.00, sekmadienį 09.00 – 16.00
https://www.facebook.com/Bokabakery/