„Lietuvai trūksta 50-60 proc. daržovių. Nors oficialiai valdžia sakė, kad šis sektorius prioritetinis, tačiau parama nebuvo didelė. Išskyrus šiltnamius, kuriems buvo skirta didžiulė parama ir jau ankstyvą pavasarį turime savo daržoves, kurių nereikia įsivežti iš kitų šalių“, – kokias turime galimybes brėžia Albertas Gapšys, Lietuvos agrarinės ekonomikos instituto ekspertas.
Tačiau ir čia slypi povandeniniai akmenys. Įsitvirtinti ne taip paprasta, nes tuščių lentynų nebūna.
„Daržovių specifika tokia, kad norint būti konkurencingu ES reikia auginti didelius kiekius. Jei mes apsiribotume tik Lietuva, tektų auginti nedidelius kiekius ir produkcija būtų labai brangi. Negalėtume konkuruoti su kolegomis iš kitų šalių. Eksportas tai ir galimybė pigiau pirkti vietos vartotojui“, – sako Martynas Laukaitis, Lietuvos daržovių augintojų asociacijos valdybos narys.
Tai, kad šiemet sandėliuose liko morkų ir burokėlių, kurių nepavyko eksportuoti ir per karantiną parduoti viešojo maitinimo sektoriui, išimtis, nes tik pandemijos negalėjo numatyti niekas.
M. Laukaitis sako, kad Lietuvos bėda ta, kad daržovių perdirbimas pas mus menkas. Sovietmečio gamyklos neišgyveno. Ūkiuose trūksta ir prekinio derliaus paruošimo. Trūksta investicijų ir masto, kad galėtų taikyti modernias technologijas.
„Sektorius kuriasi. Nėra sukoncentruotų kiekių, daug smulkių žaidėjų. Pavyzdžiui, Nyderlanduose, Danijoje praktiškai 100 proc. ūkių priklauso kooperatyvams, kurie tuo pačiu valdo ir perdirbimą ir turime didesnę pridėtinę vertę“, – kuo užsieniečiai pranašesni įvardina M. Laukaitis.
Jis nusako ir kuo tokie ūkiai naudingi šaliai. Galima pragyventi iš kelių hektarų jei tai salotos ar šiltnaminės daržovės. Jai tai įprastinės lauko daržovės, kurių hektare kasama dešimtys tonų, užtenka 60 hektarų, kad ūkis būtų gyvybingas. Lyginant su grūdinėmis kultūromis, tai keletą kartų mažesnis plotas.
Iš kitos pusės asociacijos vadovo duomenimis, tai sritis, kurioje kuriama daug darbo vietų. Keturiems hektarams čia reikia vieno žmogaus. Palyginimui, jei ūkininkas valdo 100 ha jam reikės 25 darbuotojų, kai tokį pat grūdų plotą gali sėkmingai prižiūrėti vienas šeimininkas.
„Tačiau yra ir kita šio sektoriaus pusės – čia reikia keliolika kartų daugiau investicijų nei grūdų srityje. Viena iš pagrindinių priežasčių, kodėl mums trūksta lietuviškų daržovių, ta, kad užauginti mes sugebame, tačiau neturime lėšų, kad pastatytume pakankamai saugyklų ir daržoves galėtume tiekti ištisus metus. Kita niša, kuri vis dar yra, tai retesnės daržovės, kurių vartojimas auga. Rinka pasikeitė. Lietuviai perka ne tik, kopūstą ir morką, bet ir salierus, salotas. Turėtų atsirasti ūkiai, kurie tą pasiūlytų, tačiau tam reikia laiko“, – apie tai, kad vietos po saule vis dar yra sako M. Laukaitis.
Be to, būtina sąlyga kooperacija, be kurios nebus perdirbimo ir didelių produkcijos kiekių. Pavieniai ūkiai to nesugebės pasiekti.
„Žmonėms kol kas kooperatyvas asocijuojasi su kolūkiais. Be to, jei eini dirbti bendrai, turi taikytis ir prie kitų ūkininkų, nebebūsi šeimininkas pats sau. Bendras darbas turi ne tik privalumų, bet ir trūkumų, Kai kurie mato ne privalumus, bet tik trūkumus. Kalbėjau su kolegomis olandais, danais ir jie sakė, kad kooperatyvai pas juos buvo kuriami dešimtmečiais. Tačiau logika paprasta. Tie, kurie nesugebės susijungti, turės trauktis iš rinkos. Tendencijos, kad nelieka šeimos ūkių ir patys ūkiai stambėja matoma visoje Europoje. Skaičių ignoruoti negalima. Turi imtis tokio verslo, kuris yra efektyvus ir gali būti pelningu“, – konstatuoja M. Laukaitis.