Gyvulių, ypatingai melžiamų karvių, nepaisant paramos, skaičius mažėja metai po metų. Žmonės atsisako gana didelių išvystytų ūkių, nes jaunimas į šią sritį neateina.
Apie tai kalbėta ir laidoje Delfi 11.
„Politikai trisdešimt metų kartoja tą pačią nuvalkiotą frazę „mėsa, mėsa“ ir svajoja apie tris milijonus kiaulių, kurias mes augindavome sovietmečiu. Nereikia tos mėsos. Tai kelias į niekur. Mūsų mėsa bus nekonkurencinga ir su Ukrainos ir Brazilijos produkcijos. Dar gerai, kad yra ambicija investuoti ir į kitokius projektus“, – aiškina Danas Tvarijonavičius, „Roquette amilina“ valdybos pirmininkas.
Jis paaiškina savo nuomonę – daugėja mėsos pakaitalų gamyba, pačios mėsos vartojimas mažėja. Be to, pačiai Lietuvai nereikia tiek mėsos. Jos perteklių reikėtų eksportuoti, o su paukštiena ir kiauliena masto ekonomika bei savikaina konkuruoti su Brazilija ar Ukraina mes negalime. Reikia gaminti tik tiek, kiek reikia vietos rinkai.
„Galimybių sukurti konkurencingą mėsos verslą nėra. Iš kitos pusės, tai įžeidimas mūsų grūdų augintojams, kurie augina puikius maistinius kviečius. Kodėl juos reikėtų šerti gyvuliams? Auginti pašarinius javus nėra prasmės“, – savo argumentus išdėsto D. Tvarijonavičius.
Ignas Jankauskas, Lietuvos grūdų augintojų asociacijos direktorius, sako, kad mūsų pasėlių struktūroje pašarinių kultūrų labai mažai. Net buvo metų, kai teko importuoti pigesnius pašarinius javai, nes gaminame maistinius grūdus ir juos pelningai parduodame užsienyje.
„Drastiški pokyčiai gali būti pražūtingi. Tuo labiau, kad turime sukurtą sandėliavimo, transporto infrastruktūrą, kuri orientuota į eksportą“, – aiškina I. Jankauskas.
Albertas Gapšys, Lietuvos agrarinės ekonomikos instituto ekspertas, daugelį metų buvęs mėsinės gyvulininkystės šalininku, sako, kad idėja plėsti mėsinę gyvulininkystę po truputį menksta. Mes dabar 50 proc. kiaulienos įsivežame.
Auginame maistinius grūdus
„Nesakau, kad iš maistinių kviečių reikia gaminti pašarus, tačiau turime ir pašarinių. Be to, visada galvojame apie didžiulius globalinius projektus, nors tie patys kooperatyvai, auginantys javus, galėtų imtis ir fermų statybos. Dabar, kai įsivežame mėsą, trečdalį kainos atiduodame užsieniečiams augintojams ir perdirbėjams, o importo mastas milžiniškas“, – kitaip žvelgia A. Gapšys.
Jis siūlo imtis palyginti nedidelių projektų, kurie leistų bent jau patiems apsirūpinti mėsa. Tuo labiau, kad kai kurios grūdų perdirbimo įmonės planavo statyti kiaulių kompleksus.
„Kol kas negalime kurti jokių strategijų ir planų, nes net nežinome Aplinkos ministerijos nuomonės, ar jie leis įgyvendinti tokius projektus“, – kliūtis vardina A. Gapšys ir primena, kad pastatyti naują fermą Lietuvoje dėl gausybės leidimų ir derinimų bei visuomenės priešiškumo labai sunku.
I. Jankauskas sako, kad per paskutinius keletą metų vargu ar buvo išduotas bent vienas naujas leidimas kurti kiaulių fermą. Nėra Lietuvoje vietos, kur būtų galima pastatyti kiaulidę be vietos bendruomenės pasipriešinimo. Netgi dabar žmonės, kurie perka sodybas šalia jau veikiančių kompleksų, nuolat rašo skundus ir dirbti vis sunkiau.
„Aplinkos tarša pagrindinis trikdis įgyvendinant šiuos projektus“ – aiškina A. Gapšys.
D. Tvarijonavičius sako, kad jo asmenine nuomone, jei per 30 metų mes neišvystėme šio sektoriaus, tai geriau nebešvaistyti laiko ir jėgų, nes šios srities nebeišvystysime.
„Man keista klausytis pasakojimą, kad nederlingose žemėse galima auginti gyvulius. Nė velnio negalima. Jei ten neauga grūdai, neaugs ir pašaras. Bus tik ganyklos“, – pasakoja Saulius Daniulis, Lietuvos ekologinių ūkių asociacijos vadovas.
Pasitiki vidaus rinka
Tačiau mėsos sektoriaus jis nenubraukia ir pats investuoja į paukštynus – planuoja gaminti ekologiškus kiaušinius. Tačiau pabrėžia, kad tiek su kiaušiniais, tiek su jautiena, mes turime orientuotis tik į vidaus rinką. Mes, pavyzdžiui, jautiena konkuruoti su Brazilija nepajėgūs. Kitos pasaulyje rinkos staiga neatsivers. Reikia auginti tiek, kiek galime parduoti pas save.
„Galbūt išimtis kiauliena, nes dėl Afrikinio kiaulių maro pasaulyje šios mėsos gali pritrūkti. Žemės ūkio ministerijoje kėliau klausimą, ar verta remti nuostolingus verslus. Lietuvoje gyvulių skaičius krenta siaubingai, tačiau visos programos ir parama skiriama šio sektoriaus skatinimui. Reikia sustoti ir pažiūrėti, ką darome ne taip“, – piktinasi S. Daniulis ir sako, kad yra visa reikalinga statistika, reikia tik politinės valios ir teisingo matymo.
Asociacijos vadovas sako, kad kol kas mato, jog, pavyzdžiui, Europoje viešbučiuose ir kitose viešoje maitinimo įstaigose nerasi skaičiumi „3“ pažymėto kiaušinio. Taip žymimi ne ES šalyse narvuose užaugintų vištų kiaušiniai. Lietuvoje prabangiuose viešbučiuose, kur kepsnys kainuoja 70 eurų, siūlomi tokie kiaušiniai. Be to, galbūt ateityje ekologiškų produktų bus kur kas daugiau mokyklose, ligoninėse.
„Mes tokiame dirvožemyje, kokį turime, sugebame išauginti didžiulį kiekį grūdų. Mums vis pasakoja, kad mes turime auginti gyvulius, tačiau tegul jie parodo ūkius, kurie kuria pridėtinę vertę – paskerdžia gyvulius ir parduoda produktus – o ne tik gyvulius realizuoja kaip pigią žaliavą. Mes išauginame grūdus kaip žaliavą, kuri pelninga, o mus verčia juos skirti kitai žaliavai, mėsai, gaminti, kuri nuostolinga“, – aiškina S. Daniulis.
Žemės ūkio ministerija siūlo neskubėti braukti atskirų sektorių.
Žemės ūkio sektorius atlieka daug funkcijų, kurių pagrindinė susijusi su maisto gamyba. Augalininkystės ir gyvulininkystės kryptys yra svarbios Lietuvos žemės ūkiui, tiek dėl mūsų žemės ūkio sektoriaus struktūros, tiek dėl tradicijų ir klimato sąlygų. Augalininkystė (o būtent grūdų auginimas) labiau orientuota į eksportą, pienininkystė į vidaus vartojimą ir perdirbimą, mėsinė galvijininkystė taip pat labiau orientuota į eksportą.
Gyvulininkystės plėtra ir jos produktyvumas yra glaudžiai susiję su augalininkyste ir žemės naudojimo intensyvumu. Tinkamas tręšimas mėšlu, srutomis ir kitomis organinėmis trąšomis padeda išsaugoti tvarų dirvožemį. Organinės trąšos praturtina jį maisto medžiagomis, pagerina struktūrą, oro, vandens ir temperatūros režimą, padidina derlių, mažiausiai kenkia aplinkai. Organinės trąšos yra pagrindinis humuso šaltinis. Patekusios į dirvožemį, šios trąšos greičiausiai suaktyvina ten esančių mikroorganizmų ir fermentų veiklą.
Gyvulininkystės verslas, lyginant su augalininkyste, yra mažiau patrauklus, nes jam reikia daugiau darbo išteklių, darbo procesas nepertraukiamas, nelieka laiko ne tik užsiimti kita veikla, bet ir poilsiui. Gyvulininkystės ūkiai sukuria žymiai mažiau pajamų, tenkančių vienam darbuotojui, nei augalininkystės.
Karvių mažėja
Melžiamų karvių laikytojai ir pats karvių skaičius kasmet mažėja, nes yra labai daug smulkių ūkių ir senyvo amžiaus gyvulių laikytojų, kurie turi vos po 1-5 karves. Žinoma, kad tokie natūriniai ar pusiau-natūriniai ūkiai, kurių valdytojai yra pensinio ir vyresnio amžiaus, nei plės ūkio, nei pirks karvių, kai neteks turimų. Nepaisant to, kad karvių skaičius mažėja, bendras primelžto pieno kiekis mažėja labai nežymiai, o tai rodo, kad karvių produktyvumas šalyje gerėja. Yra nemažai prekinių vidutinių ir šeimos pieno ūkių, kuriems ypač reikalinga pagalba, kad jie galėtų esant gana mažoms pieno supirkimo kainoms išlikti gyvybingi, nesitraukti iš savo veiklos. Todėl ateities laikotarpyje pienininkystės sektorius turėtų sulaukti ne mažiau dėmesio nei dabartiniame laikotarpyje, ypatingą dėmesį skiriant vidutinio pieno ūkio gyvybingumui palaikyti.
ŽŪM, siedama palaikyti gyvulininkystės ūkių, kuriuose laikomi pieniniai ir mėsiniai galvijai, pajamas naujuoju laikotarpiu numato skirti susietąją paramą šiam sunkumus patiriančiam sektoriui, kad ūkiai sutvirtėtų ir vėliau galėtų savarankiškai pelningai vykdyti veiklą. ŽŪM nuomone, parama turėtų būti teikiama ir gyvulininkystės ūkių materialinei bazei stiprinti, nes aplinkosaugos, gyvūnų gerovės, higienos, veterinariniai ir kiti reikalavimai yra kur kas griežtesni, investicijos atsiperka per ilgesnį laiką negu augalininkystės sektoriuje, nors eksportuojami gyvulininkystės produktai sukuria didesnę pridėtinę vertę nei eksportuojami augalininkystės produktai. Taip pat parama turėtų būti teikiama ūkininkams, diegiantiems gyvulininkystės ūkiuose mokslo laimėjimus ir inovacijas, nes tai leidžia efektyviai ūkininkauti, spręsti aplinkosaugos ir kitas problemas, didinti gyvulininkystės produkcijos konkurencingumą, gerinti ūkinių gyvūnų laikymo sąlygas, mažinti aplinkos taršą, taupyti darbo laiką ir darbo jėgą, mažinti energijos sąnaudas ir produkcijos savikainą, gerinti produktų kokybę.