Kęstutis Abucevičius, prieš 12–13 metų paveldėjęs maždaug 180 ha tėvo ūkį kalvotoje Aukštadvario vietoje, šiandien turi vargų, poilsiui skirdamas nuo maždaug 2 valandos nakties iki 6 valandos – vos pakirdęs, jis jau laukuose. „Kartais pamiegu 2–3 valandas, kai oras netrikdo darbymečio, – sako Kęstutis. Kitaip negalima, nes „pririštas prie banko, kuris padėjo nusipirkti technikos“
Be jos būtų dar sunkiau: „Dabar, išlipęs iš vakarietiško traktoriaus, gali nors į šokius eiti, o iš „Belarus“ (MTZ-82) – tik galvok, kaip lovą pasiekti.“ Tad ir galvoja: vakarietiškas – dešimteriopai geriau ir patogiau, bet savaime įsiskolini bankui.
„Taip ir išeina: durnius darbą, o darbas – durnių myli“. – ironizuoja Kęstutis ir pripažįsta, kad taip vargs pirmiausia dėl to, kad reikia banko paskolas grąžinti.
„Šiandien kalbėjausi su tėvu, kad niekam tikę tie belarusai (MTZ), bet kaimynas atsakė: „Jei nebūtų belarusų, ir šio keisto ūkio neturėtum“, – kalbėjo Kęstutis „Trakų žemei“.
„Gal ir taip. Vis dėlto pigiau, bet vakarietiški ir komfortiškesni, ir universalesni , – tvirtina vidutinio ekologinio ūkio savininkas, kuriam jau svarbu ne tik ūkį išlaikyti, bet ir jį padaryti kuo rentabilesnį.
Ekologinio ūkio savininkui bent dabar svarbiausia yra būsimas derlius, kuris šiemet, deja, džiugins mažiau nei tikėtasi ir netgi planuota.
Derlius niekams
K. Abucevičius tarsi bando pradėti pjauti avižas, tačiau, anot jo, dauguma ūkininkų į laukus dar nelenda, nes dar yra daug žalių, be to, nedaug kas turi džiovyklas. „Aš kažkiek padžiovinu, todėl darbus galiu pradėti anksčiau“, – sako jis ir vis dairosi į dangų, kaip ir kiekvienas ūkio žmogus, ne poilsiautojas.
Ūkininkas augina daugiausia avižas ir grikius, nes šios kultūros mūsų krašte auga geriau. Avižų prinokę lopinėliai, kitos – dar žalios, o grikiai – žydi. Šie metai įdomūs. Pavyzdžiui, apie 70 procentų žirnių prinokę, pradeda sproginėti, o likusi dalis – žali. Jų, kaip ir avižų, žalumas veikiausiai dėl sausros: kuri sėkla gavo daugiau drėgmės, išaugo, o kuri gavo vėliau, ir augti vėliau pradėjo, todėl žalia.
„Vis pasižiūriu, apčiupinėju grūdą. Jau galiu daryti išvadą: šiemet derlius bus tikrai prastesnis, negu galvota ir planuota. Galvojau, kad bus prastas, bet kad tiek – nesitikėjau. Paskaičiavus matematiškai, kyla klausimas, ar iš viso apsimokės varinėti kombainą – ir į avižas, ir į žieminius, kurie gavo šalnų, pradėjo pūti nuo pirmojo sniego rudenį, o vasariniai džiūvo dėl sausros“, – svarsto ūkininkas.
Trūksta bitučių
Kęstučio teigimu, lieka klausimas tik dėl grikių. Jie atrodo gražūs, gausiai žydi, bet vėlgi – bitininkai šneka, kad bitės neskrenda į grikių laukus. Kai žiedai neapdulkinami, nebus ir grūdo.
„Dar negalvojau, kur derlių realizuosiu. Pirmiausia reikia viską nuimti, sutvarkyti, o paskui jau žiūrėsiu, kur parduoti“, – dėlioja Kęstutis.
Ūkininkai guodžiasi, kad šiemet labai sunku grūdus realizuoti – nėra kam parduoti ypač kviečių. Kęstutis viliasi: „Mano padėtis truputį kita, nes grūdas yra ekologiškas, o Ukraina nebuvo sertifikuota tokiai produkcijai, todėl iš ten užsakovai neatsiveš.“
Savo produktus jis realizuoja daugiausia užsienyje, nes Lietuvoje nenorima daugiau mokėti už gerą ekologišką produkciją. Todėl jo užaugintos kultūros važiuoja toliau: grikiai – daugiausia į Italiją, avižos – į Vokietiją. Pernai nemažai grūdų jis pardavė Senuosiuose Trakuose veikiančiai grūdų perdirbimo bendrovei ir buvo labai patenkintas, o šiemet, kaip kalbama, S. Trakų įmonė sau žaliavos prisivežusi iš Ukrainos, esą visus sandėlius užpildžiusi. Anksčiau jie nesupirkinėjo kvietrugių.
Avižas grūdų augintojas galėtų pradėti pjauti jau dabar, juo labiau, kad tos, kurios dar žalios, ir liks žalios, neprinoks iki normalaus grūdo. Vienais metais jau buvo tokių bangų. Bandėme žaliąsias apkulti. Kol tai darėme, nubyrėjo gerosios, prinokusios. Taigi, jei lauksi, kol prinoks žalia, prarasi gerus grūdus.
„Pernai avižas vežėme į Senuosius Trakus, nes pasiūlė ir gerą kainą, netgi geresnę negu ekologinio grūdo, – pasakoja K. Abucevičius. – Kai derliai maži, bandome išgauti geriausią naudą iš pardavimo – kas daugiau duoda, tam parduodame. Vokietijoje avižų paklausa nemaža, Latvijos Dobelėje jas supirkinėjo, per „Scandagrą“ vokiečiams vežėme. Perpardavinėtojai iš mūsų nuperka ir parduoda ten.“
Gražu tik pažiūrėti
Aukštadvarį mėgstama pavadinti Lietuvos Šveicarija. Čia pasidairyti visada įdomu ir malonu: miškeliai, kalvos, ežerai – ne kokios plokščios ir nuobodžios lygumos. Tačiau dirbti kalvotą Aukštadvario žemę sudėtinga. Sąnaudos iš tiesų didesnės, nes ir kuro daugiau sunaudojama, dažniau reikia technikos atsarginių dalių per kūlimo laikotarpį. Nuostoliai didesni, bet nėra laisvų lygesnės žemės gabalų pasirinkti – toks reljefas, susiformavęs dar per ledynmetį. Skirtingai pasiskirsto ir drėgmė: pakalnėje – balos, o viršuje – per sausa.
Bet kuriuo atveju, sėjomaina taikoma ir lygumose, ir kalvose. Ūkyje kultūros keičiamos kas 3–4 metus. Bent kol kas nieko ypatingiau nesugalvosi. Ekologiniame ūkyje sėjomaina labai daug reiškia. Pietryčių Lietuvos žemės ir taip prastos, bet pasirinkus gerą sėjomainą, techniką, galima dirbti ir ją.
Anksčiau Kęstutis žemę ardavo tradiciškai, o paskui 3–4 metus bandė skusti. Šiemet, kai pradėta remti neariminę žemdirbystę, plūgo beveik atsisakė. „Daugiausia skutame vadinamuoju panoraminiu diskiniu skutiku, apdirbame lėkštėmis. Paskui galvojame pereiti ir prie „Nautilus“, nes tai ir mažina sąnaudas, ir kalvotose vietovėse lengviau dirbti. Ant šlaitų su pakeltu paprastu plūgu važiuoti ir rizikinga, ir technika lūžinėja greičiau“, – svarsto ūkininkas.
Jo valdomo dirbamos žemės ploto derlingumas labai įvairus: yra ir durpių, ir molio, ir smėlio, ir žvyro – yra visko, pagal derlingumo balus – nuo mažiau kaip 20 iki daugiau kaip 50. Taigi, vidutiniškai apie 30.
Ekologiniame ūkyje uždrausta naudoti neorganines trąšas. Iš pradžių jis bandė žemę gerinti paukščių mėšlu, bet įsitikino, kad tokia trąša labai nurūgština dirvą. Javams jis pabarsto kalkių, kelis metus, o dabar – daugiau biologinių produktų su azotą fiksuojančiomis ir atpalaiduojančiomis bakterijomis naudoja. Tai pasiteisino. „Kai kurie tas biologines trąšas vadina šventintu vandeniu. Skirtumas tikrai matomas – ir šaknynas stipresnis, ir derlius geresnis“, – sako Kęstutis.
Gelbėtojos šilauogės
Šią ūkininkams niūroką vasarą Kęstučiui nuotaiką praskaidrina nemažas plotelis šilauogių. Tai ir skanios uogos, ir didelės, ir gerai auga. Jas prižiūri žmona: laisto, ravi. „Laistome vandeniu iš prūdo, kuriame daug žuvies, o nuo tokio vandens ir uogos saldesnės, nors nevienodai: vienas krūmas saldus, kitas – rūgštus. Per dieną kiekvienas krūmas „išgeria“ po 10 litrų vandens“, – pasakoja Kęstutis ir vaišina uogomis nuo krūmo ir rodo išvedžiotą laistymo sistemą kuri vandenį tiekia periodiškai nustatytu laiku, todėl nešioti vandens kibirais nereikia. Būtų pragariškas darbas, o dabar – vienas malonumas.
Pasak ūkininko, nuo plotelio surenkama apie pusę tonos uogų. Jis pasidalijo, kad planuoja daugiau dėmesio skirti uogininkystei, pasisodinti ir aviečių, vynuogių.
Dabartiniams šilauogių krūmams jau gal aštuoneri metai. Iš pradžių blogai pasodinau, neištyręs dirvos. Paaiškėjo, kad durpė buvo nerūgšti. Prireikė kelių metų, kad ją parūgštinčiau: vežėme ir obuolius, ir obuolių actą pylėme, ir oksalio rūgštį bandėme – visko buvo. Teoriškai derlių galėjau turėti bent 3 metais anksčiau, o pradėjau gauti gal po 6 metų.
Dabar žmonės atvažiuoja, pasirenka. Kiek prisivalgo, tiek prisivalgo – niekas jų ant svarstyklių nestato.