Ieškojo išskirtinės daržovės – populiarios, naudingos, skanios
„Kad reikėtų auginti smidrus, pasiūlė mano mama. Ji ir buvo iniciatorė, mus padrąsino. Žemės savo turime, reikia išnaudoti. Mama pati turi daržovių ūkį. Vis abi pasvarstydavome, kad reikėtų kažką auginti: ir naudingo, ir skanaus, ir populiaraus, ir pelningo, o ir augalai būtų ilgaamžiškesni. Mama visada augindavo daržoves: salotas, agurkus, svogūnus. Pati viską ir pasidarydavo, dabar jau jai sunku tiek visko prižiūrėti, palaistyti, kai užeina karščiai, o dar juk reikia daržoves parduoti šviežias. Metams bėgant pajuto, kad jau per sunku: tam reikia stiprios sveikatos. Tad ieškojome kažko kito. Galvojome ir apie braškes, šilauoges, avietes, bet norėjosi kažko, ko mūsuose mažiau auginama. Be to, norint gauti gerą derlių, reikia tręšti, kad ir tas pačias braškes reikia tręšti, purkšti, o štai smidrai išlenda iš žemės anksti pavasarį, dar vėsu, dar nėra jokių amarų, jokių kenkėjų. Tai labai sveika, ekologiška daržovė. Pagalvojome, kad tai populiarėjanti daržovė, dar nėra jų tokios didelės pasiūlos, tad reikia pabandyti auginti mums“, – pasakoja smidrų augintoja Inga.
Tačiau visi šie svarstymai buvę prieš trejus metus – dabar šeimyna jau skaičiuoja trečius smidrų auginimo metus.
I. Babarskienė tuoj trumpai paaiškina, kuo jų auginami smidrai skiriasi nuo močiučių darželiuose sodintų. „Valgyti tuos galima, bet tai ne tas pats. Mano mama atsimena, kad tai anksčiau būdavo kone pats pirmas pavasario žalumynas, praktiškai pirma daržovė. Tačiau, jei žiūrėsime pagal veislę, truputį skiriasi. Ten yra dekoratyvinis smidras, auga daug aukštesnis, vėliau užmezga uogytes. Mūsų auginami priklauso išvestai maistinių smidrų veislei. Kai nuskiname, nes savo duoklę jie jau atidavė, paliekame augti toliau: ūgliai išauga truputį žemesni nei dekoratyvinių, uogyčių nemezga. Rudenį juos nupjauname“, – paaiškina smidrų augintoja.
Skins tik iki Joninių skubėkite pasimėgauti
Šiandien augintojai gali pasigirti jau nemenku įdirbiu – pasodinta virš 5 000 daigų.
„Turime ankstyvos veislės smidrų – violetinės spalvos. Juos dabar ir skinsime. Labai skanūs, traškūs. Žirnių skonio, tad vaikai itin mėgsta. Kiti bus vėlyvesni – žali, ir jie bus skinami nuo gegužės pradžios iki Joninių. Žalieji nėra labai saldūs, kaip ankstyvieji violetiniai. Tai, galima sakyti, netręšiama daržovė. Smidrus tręšiame tik vieną kartą po derliaus nuėmimo, tad iki kitų metų derliaus jie jau būna visiškai išsivalę, be jokios chemijos. Tręšiame tam, kad susidarytų geras šaknynas, kad gautume gerą derlių. O derliaus skynimo metu nenaudojamos jokios trąšos“, – paaiškina.
Sako, jų pasodintos veislės pritaikytos mūsų klimatinėms sąlygoms. Mano, kad jiems sušalti žiemą neleidžia storas žemės sluoksnis, kuriuo apkaupiami, be to, žiemos nėra labai atšiaurios. „Esame priklausomi nuo gamtos. Tokių plotų net neapdengtume, nes jau per daug“, – tarsteli ji.
Tik dėl baltų nėra visiškai užtikrinta: „Baltieji smidrai yra lepūs. Pas mus jų mažai. Gal truputėlį pašalo? Gal atsigaus? Dar turiu abejonių.“
Šiemet plėsti smidrų lauko nežada. „Nežinau, kaip seksis realizuoti. O tada matysime.“
O šie jau pasodinti smidrai, anot augintojos, jeigu gerai prižiūrimi, vienoje vietoje gali augti net 20 metų.
Nerimauja dėl prekybos: yra žmonių, kurie smidrų net neragavę
„Šiemet skinsime pirmąjį tokį gausesnį smidrų derlių. Pirmus metus daug skinti smidrų negalėjome, mat turi susidaryti šaknynas“, – sako Inga.
Šeimininkė žada greitu metu pasiūlyti valgytojams pirmųjų smidrų, patys jau paragavo šiųmečio derliaus. „Pirmas derlius, tad jis nebus labai gausus. Šiemet, manau, iki pusės tonos priskinsime“, – mano ji.
Prisipažįsta, kad nerimo dėl sėkmingos realizacijos yra, nežino, ar tikrai visus išparduos, ar žmonės įvertins šios daržovės naudą: „Gal kažkiek į turgų vešime, gal kažkiek pati pasiūlysiu, parduosiu pažįstamiems. Gal surasime prekybos taškus, kas paims didesniais kiekiais. Daug žmonių smidrų net neragavę. Vilniuje, Kaune žmonės daugiau žino apie šią daržovę, o kaime yra kitaip.“
Dalinome žmonėms, vaišinome: kvietėmės į namus, kepėme
„Lazdijų žvaigždei“ smidrų augintoja pasakoja, kad pernai ir patys valgė, ir kitus vaišino. „Supažindinome su šia daržove. Dalinome žmonėms, vaišinome, kvietėmės į namus, kepėme“, – kalba Inga.
Ar tiko kaimo žmonėms smidrai? „Tiko“, – pasidžiaugia ji.
Jauna moteris ir pati domisi, daug skaito apie savo auginamą daržovę, tad ir kitus stengiasi supažindinti su gerosiomis smidrų savybėmis. Specialistai gi sako, kad smidrai pasižymi antidiabetinėmis (gerina insulino sekreciją), antioksidacinėmis, lipidus mažinančiomis, kepenis saugančiomis, antivėžinėmis, priešuždegiminėmis savybėmis, yra natūralus diuretikas, saugo nuo neurodegeneracinių ligų, depresijos pasireiškimo, stiprina imuninę sistemą. „Dabar daug kas propaguoja sveiką gyvenimo būdą, tad smidrai kaip tik tokiems žmonėms“, – pataria smidrų ūkio šeimininkė.
Smidrai, kiek teko pirkti, nėra pigūs? „Tikrai taip, jie nėra pigūs. Pernai pardavėme šiek tiek: už kilogramą prašėme 10 eurų. Šiemet patys pirmieji bus 12–14 eurų maždaug“, – mano ji. Parduotuvėje ji mačiusi 400 gramų smidrų ryšulėlius, 7 eurus kainuojančius. „Mes taip brangiai nepardavinėsime, pas mus tikrai bus pigiau“, – patikina.
Pasak augintojos, iš praktikos pastebi, kad žmonės paprastai perka ryšulėlius po pusę kilogramo: „Didelio kiekio neperka paprastai. Pirmiausia paragauja, tada jau vėl nusiperka.“
„Norime surasti savo klientus, pelno dar ir nesitikime, ir nesiekiame šiais metais“, – prisipažįsta Inga. Mano, kiti metai viską parodys: kitais metais smidrų laukai turėtų padovanoti savo šeimininkams gausiausią derlių.
Ieško naujų receptų
Inga sako, kad smidrus paruošti lengva, daug laiko virtuvėje nereikės gaišti. „Kur bedėsi, smidrai visur tinka. Jie naudojami kaip garnyras, pusryčiams – omletas labai skanu. Į salotas labai tinka supjaustyti gabaliukais“, – vardija Inga, kur paprastai naudojami smidrai.
Jų šeimai pats skaniausias patiekalas su smidrais, kaip sako pati Inga, tradicinis: „Smidrus apvyniojame šonine ir pakepame ant grilio.“ Įspėja, kad kepti reikia labai trumpai, tris minutes: ant vienos pusės, po to ant kitos. Prašo atkreipti dėmesį: jų negalima perkepti, pervirti, nes tada dingsta smidrų naudingosios medžiagos.
Jų šeimyna pirmuosius smidrus valgo žalius: „Labai skanu.“
Moteris domisi, ieško naujų receptų. Papasakoja, kaip ji pati ruošia smidrus, kurie labai tinka prie mėsytės: „Pasūdytame verdančiame vandenyje kokią minutę paverdu smidrus ir tada pabarstau ant jų „Džiugo“ sūrio. Žinokite, pasaka.“
Deja, bet kol kas smidrų nei šaldo, nei marinuoja. „Man nepasiteisino nei šaldymas, nei vakavimas. Bandžiau šaldyti – patyžta. Netinka. Matyt, tokia jau daržovė. Smidrų reikia atsivalgyti sezono metu. Gal ateityje išves kokias kitokias veisles, kas žino“, – svarsto Inga.
Anksčiau I. Babarskienė pirkdavo smidrus parduotuvėse, skonis labai skyrėsi nuo pačių auginamų: „Smidras skanus pirmas dvi dienas nuo nuskynimo. Skaniausias iš karto nuskintas. Vėliau būna kietesnis, saldumo neturi.“
Smidrų augintoja žino vieną gudrybę, ko mes, smidrų valgytojai, ko gero, dažnas net neįtariame. „Jei jau smidrai didesni nuskinti, tai jų koteliai kietesni paprastai būna, galvutė, aišku, minkšta. Tą kotelį reikia nudrožti kaip pieštuką. Tas kietesnis kotelis yra natūrali jų apsauga, kad ne taip greitai išsigarintų drėgmė. Tad kai nusipirksite, prieš ruošdami truputį nudrožkite smidro, 2–3 centimetrus iki minkštos dalies, ir tada jis visas bus valgomas ir minkštas. Bet padrožti reikia būtinai“, – pataria ji.
Reikalauja daug rankų darbo
Priežiūra smidrams reikalinga, ir gana didelė. „Smidrai reikalauja daug rankinio darbo. Juos reikia apkaupti, prižiūrėti“, – pasakoja smidrų lauko šeimininkė.
Technika čia pagelbėja, bet nedaug: „Smidrų plačios šaknys, jeigu dirbsi su technika, jų šaknis pažeisi.“
Pasakoja, kad pirmą smidrų lauką, apie 2 000 smidrų, ne visai gerai pasodino. „Dar nemokėjome, neįsivaizdavome, kaip čia kas turi būti. Pasidarėme per mažus tarpus, tai dabar reikia viską daryti rankomis. Sunkiau. Kai jau sodinome kitus virš 3 000 smidrų, darėme protingiau, pasilikome platesnius tarpus. Juos išsifrezuojame su traktoriuku, susipurename žemę, o jau pačiose vagose, tai, aišku, rankinis darbas: užkaupiame žemės, darome tokias plačias pakeltas vagas, kad jie komfortiškai augtų. 2–3 mėnesiai yra smidrų vegetacija. Tuomet sunkiau padirbi, o po to priežiūra. Tam laiko surandi, kai žinai, kad reikia“, – sako ji.
Darbas nei Ingos, nei jos šeimos negąsdina: „Aš viską moku, visko esu išmokinta. Moku ir traktoriuką vairuoti. Kiek vyras, kiek aš. Visi dirbame, visi bendromis jėgomis ir pasidarome“, – patikina ji.
Neslepia – investicija labai didelė, daigai brangūs. „Daigai iš Olandijos. Užsisakėme rudenį, pavasarį gavome, mat smidrai sodinami kovo–balandžio mėnesiais“, – sako augintoja.
Inga yra įgijusi dekoratyvinio apželdinimo specialybę, tačiau pagal specialybę nedirba, dabar darbuojasi aptarnavimo srityje, vyras baigęs agronomiją, mama – savamokslė, bet labai daug patirties turi daržininkystėje. „Ir mama, ir aš, ir mano vyras – visi dirbame savo darbuose. Esame darbingo amžiaus. Smidrų auginimas – mūsų papildoma veikla. Laisvo laiko daug nelieka, bet juk reikia kažką veikti, kažką galvoti. Dabar visi kažkuo užsiima. Būtų nuodėmė po darbo nieko nedaryti“, – įsitikinusi I. Babarskienė.