„Kuo toliau, tuo šie augalai populiarėja, nes žmonės tiki pasakojimais, jog pas mus sparčiai šyla gamta ir tuoj galėsime auginti apelsinų giraites. Tačiau dar prieš 50 metų dirbau pas agronomus, kurie vykdė abrikosų atranką, kurie galėtų augti Lietuvoje. Tačiau šiandien mes vis dar neturime augalų, kurie galėtų augti natūraliai, kaip slyvos ar trešnės“, – aiškina sodininkas A. Amšiejus.
Tačiau ne viskas prarasta. Kaulavaisius galima auginti, tiesiog reikia sukurti idealias sąlygas jų auginimui. Kaip sako profesionalas, jo mokytojas abrikosus ir persikus vadindavo sodo inteligentais, kuriems reikia specifinių sąlygų – užuovėjos ir saulės atokaitos. Mūsų žemės jiems tinkama, kaip ir visiems kaulavaisiams, tačiau reikia ne per rūgščios dirvos. Į durpes ar smėlį jų nepasodinsi.
„Jie duoda puikų derlių, tačiau reikia atsiminti, kad, pavyzdžiui, pas mane auga kanadietiškos veislės, kurios pakelia iki 50 laipsnių žemiau nulio temperatūras. Tačiau ten kai užšąla, tai šiluma ateina tik pavasarį. O pas mus po poros savaičių prasideda atlydys, jie pasiruošia sprogti ir vėl šaltis. Medelis žūsta“, – aiškina A. Amšiejus.
Jis sako, kad persikai pas mus serga ir specifine liga, kai „lapai tampa kreivais“. Taip nutinka, kai pavasarį dienomis pliusinė temperatūra, naktį šaltis. Liepos pradžioje numeta lapus ir po to vėl auga. Nors žydi puikiai, tačiau vaisių neveda. Norint to išvengti, anksti pavasarį reikia augalus nupurkšti vario sulfatu.
Kitas būtinas darbas – apsaugoti kamieną, nes stiebas labai šiurkštus ir taip sugeria saulę. Vaismedžiai labai nukenčia pavasarį, kai dieną įkaista, o naktį atšąla. Reikia balinti arba aprišti balta medžiaga.
A. Amšiejus sako, kad jei nušalo, tai paprastai nušąla vienmečiai ūgliai. Ir jei pražysta ir žiedai nukrenta, tai reiškia, kad jie nukepė saulėje. Jei ant kamieno rudos dėmės, vadinasi, juos pažeidė per daug intensyvi saulė. Sodininkas sako, kad šiemet bus daug panašių variantų, kai augalai žus, nes ankstyvą pavasarį dienomis pleškino saulė, naktimis šalo.
„Kai buvau studentas atlikdavome praktikoje. Imdavome kibirą vinių ir eidavome į sodą bei prikaldavome atšokusias odas. Galima kamienus aprišti maišu ir tik tada tepti. Žaizdą galima tepti tik tada, kai ji jau kuo nors apvyniota. Kitaip žievė nepriaugs. Jei skiepijama, tepalas tepamas ant plėvelės, kuria apsukta žaizda. Svarbu išsaugoti drėgmę, kad žaizda neuždžiūtų“, – dėlioja A. Amšiejus ir sako, kad įdėjus pastangų galima užauginti labai skanius persikus ir abrikosus.
Jei ieškote vietos sodinti būtina saulės atokaita ir kad nepūstų vėjas.
„Buvau pasodinęs 15 veislių sode. Du kartus valgiau vaisius ir po vienos žiemos neliko nė vieno medelio. Plyname lauke jų neišsaugojau. Sode jam reikalinga pati šilčiausia vieta“, – pataria profesionalas.
Plačiau kokias veisles sodinti videoreportaže.
Abrikosai Lietuvoje turi du poskiepius – vienas vengrinė slyva, ji žemesnė, tačiau reikalauja geros žemės. Kitas Kaukazo slyvaitė. Ji sunkiau prigyja, bet gali augti prastesnėje žemėje.
Persikai vieni skiepijami į Kaukazo slyvaitę, kiti į Mandžiūrijos persiką, tai laukiniai augalai. Pastarasis derlingesni, tačiau reikia labai gerai parinkti žemę. Kaukazo slyvaitės poskiepiai ne tokie lepūs.
Auginant abrikosus reikia atminti, kad genetiškai pats augalas labai augus ir 4-5 metais juos pageniu. Tačiau genint pavasarį, kai augalas dar ramybės būsenoje, vieną šaką nupjovus per vasarą užaugs trys tokios pat. Abrikosai genimi birželį – 30 proc. nutrumpinam vienmečius ūglius. Augalas išleis trumpų šakučių ir jos kitais metais ves vaisius. Vaisius jie augina ant trumpų vaisinių šakučių. Jei genėsime liepą, jos nesustiprės ir per žiemą žus.
Persiką birželį reikėtų atlenkti. Jo šakos negali augti į vainiko vidų. Saulės bus per mažai ir vaisiai nebus skanūs.
Kaip teisingai nugenėti sodinuką ir pasodinti videoreportaže. Jį įkasti reikia iki skiepijimo vietos.
„Nenorėkite, kad šie įvežtiniai augalai kiekvienais metais duotų derlių. Yra visokių žiemų ir pavasarių“, – pataria A. Amšiejus.