„Pirmiausia reikia parengti dirvožemį. Iš pirmo žvilgsnio tai – paprastas darbas, tačiau svarbu žinoti keletą niuansų. Patartina į duobę berti gerą humusingą derlingą žemę, vengti molingo sunkaus dirvožemio, kuriame augalas prigis, bet vargs ir lėtai augins pridėtines šakneles, be to, obelims būtinas kuoliukas“, – dėlioja sodininkas.
G. Cijūnaitis sako, kad vos tik pasodinus reikia vengti trąšų, nes pribėrus azotinių medis galbūt ir nežus, nes lietus jas nutirpins, tačiau jei pasinaudodami senelio patarimu į duobę suversime kibirą mėšlo, bus bėdų. Iki Joninių augalas klestės, tačiau vėliau žemė įkais ir pradės garuoti amoniakas. Visos jaunos šaknelės „sudegs“ ir sodinukas akyse nunyks.
„Dabar XXI amžius ir sodiname žemaūgį medelį, kuris pradeda augti iš karto jį pasodinus. Senais laikais kasdavo duobę „metras ant metro“, įdėdavo mėšlo, komposto, pasodindavo skiepytą didelį medį ir jis „įsikabindavo“ per 10–15 metų“, – skirtumus aiškina G. Cijūnaitis.
Jei nėra juodžemio, sodininkas siūlo pirkti prekybos centruose parduodamą kapų žemę, nes durpės gali būti per rūgščios. Sodinuką genime (kaip, galite pamatyti vaizdo reportaže), apkarpome šaknis.
Obelaitė sodinama taip, kad įskiepis liktų 5–10 cm virš žemės. Šalia obels būtinai įkalame kuoliuką. Jei pasodiname klaidingai (per arti skiepo), medis pradeda augti per didelis, pramečiuoja. Mėgėjas jo, kaip žemaūgio, jau neišlaiko. Vienas centimetras arčiau skiepo – tai papildomas sodinuko augimo metras, nes didėja šaknų sistema.
Slyvų ir kitų kaulavaisių sodinimas kiek kitoks. Genima panašiai kaip obelis.
„Slyvos, vyšnios, trešnės, kriaušės, skirtingai nuo obelų, sodinamos iki skiepijimo vietos. Tada šaknelės auga žemėje, kultūrinis stiebas – virš žemės. Jei pasodiname kaip obelį, t. y. paliekame daug vietos iki skiepo, augimo nebegalime kontroliuoti, vaisiai susmulkėja, vainikas tampa labai tankus. Pradeda dominuoti poskiepis“, – niuansus aiškina G. Cijūnaitis.
Kalbant apie tręšimą, sodininkas siūlo suaugusius medelius pavasarį tręšti kompleksinėmis trąšomis. Galima paberti pelenų. Tačiau kai kurie beria karštus pelenus ir augalą pražudo.
„Vienas iš pagrindinių dalykų, kad augalas gerai augtų, tai tinkamas dirvos rūgštingumas. Patariama kas 5–7 metai veją ir medelius apibarstyti gesintomis kalkėmis“, – ūkišką receptą duoda sodininkas.