Žemuogės paprastai gerą derlių duoda pirmuosius trejus metus, vėliau uogų kiekis ir kokybė krenta, prastėja uogų skonis, pradeda pulti kenkėjai ir ligos. Šią problemą galima išspręsti pasirenkant ilgaamžes veisles arba taikant sėjomainą ir periodiškai atnaujinant uogynus.
Kultūrines žemuoges geriausia auginti lysvėse, kuriose anksčiau augo svogūnai, morkos, petražolės, ridikėliai, salotos, salierai, burokėliai, krapai ir česnakai. Jei žemuoges sodinsite po baklažanų, bulvių, paprikų, kopūstų ar agurkų, kils pavojus, kad jos neaugs ir užsikrės virusinėmis ligomis.
Žemuoges sodinkite pavasarį arba ankstyvą rudenį. Rinkdamiesi vietą nepamirškite, kad šios uogos labai mėgsta saulę ir tik kai kurios veislės pakenčia pavėsį.
Pirmiausia reikia paruošti dirvą. Vien tik išpurenti žemę nepakaks. Gerai ją perkaskite – iki kastuvo gylio. Patręškite organinėmis trąšomis (3 – 4 kibirai komposto arba humuso vienam kvadratiniam metrui) ir vėl perkaskite. Jei žemuogės sodinamos ankstyvą rudenį, tręšiama tik mineralinėmis trąšomis – superfosfatu. Jei jūsų sode vyrauja rūgštus dirvožemis, pridėkite kalkių, nes žemuogės mėgsta neutralų dirvožemį.
Silpniau augančių veislių krūmelius reikėtų sodinti 15 – 20 cm, smarkiau augančių – 25 – 30 cm atstumu vieną nuo kito. Žemuogės geriau vystosi, jei jų šaknys būna gerai įšilusios. Ten, kur nėra juodžemio, įprasta žemuoges uždengti tamsia plėvele, kad dirvoje kauptųsi šiluma. Plėvelė naudojama net vėsiomis vasaromis.
Žemuogės vidutinėje klimato juostoje patikimai žiemoja tik esant 20 cm storio sniego dangai. Jei sniego nebus, o termometro stulpelis nukris iki 15 laipsnių žemiau nulio, žemuogės vargu ar išgyvens. Šios uogos nemėgsta ir staigių temperatūros pokyčių.