Nemažai sužinome eksperimentuodami savarankiškai. Didelę patirtį sukaupusiems sodininkams ir gamtą nuolatos stebintiems žmonėms tam tikri dirvai keliami reikalavimai dažniausiai atrodo savaime suprantami.
Pats metas išsamiau aptarti keletą pagrindinių komponentų, paprastai naudojamu ruošiant žemę kambariniams augalams ir tiems, kurių norime įsiveisti namuose, nors šiaip jie jau auga lauke.
Durpės. Jos suteikia dirvai tinkamą struktūra ir dėl šios priežasties dažnai tampa pagrindiniu parduotuvėse siūlomų žemės mišinių komponentu. Durpės paprastai gabenamos iš rūgščia terpe išsiskiriančių aukštapelių, todėl ruošiant mišinius prie neutralios arba šarminės terpės pratusiems augalams durpės neutralizuojamos ir papildomos įvairiais naudingais elementais. Durpės gerai sugeria ir išlaiko drėgmę, taip pat įvairias maisto medžiagas.
Smėlis. Šios rūšies žemę sudaro daugybė smulkučių akmenukų – smiltelių. Smėlis suteikia dirvai purumo, pagerina jos drenažą (pralaidumą), tačiau prastai išlaiko drėgmę. Nevalia pamiršti, kad egzistuoja ir gėlojo vandens telkinių, ir jūros smėlis. Pastarasis – gana druskingas, todėl daugeliui augalų netinka. Prieš naudojant jį reikia kruopščiai išskalauti, kad neliktų druskos dalelių.
Žvirgždas. Kaip ir pirmiau aptartas smėlis, ši uoliena yra biri, bet ją sudarančios dalelės – akivaizdžiai stambesnės.
Molis. Tai sunki, iš tvirtai sukibusių dalelių sudaryta žemė, itin gerai sugerianti ir išlaikanti drėgmę, kurią per šaknis savinasi augalai. Gryname molyje sugeba augti tiktai nedaugelis augalų: dėl didelio dirvos tankio prastėja jos drenavimo funkcija ir užblokuojami keliai deguoniui. Štai kodėl molį reikia maišyti su smėliu, žvirgždu ir durpėmis. Molingoje žemėje gausu mikroelementų. Kad ruošti dirvą būtų paprasčiau, galima naudoti molio miltelius (be priemaišų), kuriais prekiaujama statybinių medžiagų parduotuvėse.
Kompostas. Tai yra trąša, gaunama kompostuojant biologiškai skaidžias medžiagas, augalines ir gyvūnines atmatas (lapus, augalų dalis, šiaudus, šieną, pjuvenas, paukščių ir stambių raguočių kraiką, maisto liekanas ir kt.). Kompostas išsiskiria maisto medžiagų ir elementų įvairove. Dirvoje kompostas atlieka tręšimo funkciją: didina žemės derlingumą ir gerina fizines savybes.
Biohumusas. Kalbant apie kompostą reikėtų užsiminti ir apie biohumusą, kadangi šiandien jis itin populiarus. Vis dėlto, kitaip nei elementarus kompostas, biohumusas gaminamas pasitelkus tam tikrus sliekus, pavyzdžiui, Kalifornijos raudonuosius. Biohumusas papildo dirvą įvairiomis maisto medžiagomis, pavyzdžiui, mikroorganizmais, makro- ir mikroelementais ir t. t., gerina jos struktūrą, skatina augalų augimą, daro juos sveikesnius ir kt. Trumpai tariant, biohumusas didina dirvos biologinę įvairovę, gyvybingumą.
Keramzitas. Tai yra akyta, biri granulių pavidalo keraminė medžiaga, pagaminama aukštoje temperatūroje degant iš molio masės suformuotus nedidelius rutuliukus. Keramzitas, kaip ir molis, veiksmingai sulaiko maisto medžiagas, be to, atlieka drenavimo funkciją (praleidžia vandenį ir orą). Keramzito galima įmaišyti į sunkesnį dirvožemį, taip pat rekomenduojama įberti į vazoną, kad ant jo dugno susidarytų kelių centimetrų storio sluoksnis, ir tik tada suversti pagrindinę dirvą. Jei tai atliksite, pagerės vandens nutekėjimas ir prieiga prie deguonies augalo šaknims.
Kalkės. Šis produktas mažina dirvos rūgštingumą ir gerina jos struktūrą, pralaidumą orui, mikroorganizmų aktyvumą. Kalkės paprastai naudojamos tada, kai reikia padidinti dirvos šarmingumą.
Dar į dirvos mišinį galima įberti savo sodo žemės, medžio pagrindo mulčio, neperpuvusių lapų, kokosų plaušų ir kitų medžiagų. Jų pasirinkimą lemia su konkrečiais augalais siejami reikalavimai.
Kaip maisto elementus galim naudoti vandenyje tirpias mineralines trąšas, tačiau, kaip rodo augalų augintojų patirtis, puikaus skonio ir išvaizdos vaisius mezgančius augalus pavyksta išauginti ir pasitelkus vien natūralias priemones. Tik tai jokiu būdu nėra griežtas nurodymas: kaip pasielgti – spręsti jums.