Tačiau tai tik iš dalies tiesa. Pas mus taip pat yra pakankamai daržovių, kurių augintojai gali drąsiai pasistumdyti su importuotojais ir netgi laimėti konkurencinėje kovoje.
Stiprūs daržovininkai
„Augindami morkas, bulves, kopūstus, svogūnus ir burokėlius galime konkuruoti su užsieniečiais“, – sako Juozas Pukelis, UAB „Šaka“ direktorius.
Bendrovė augina 130 hektarų bulvių. J. Pukelis įvardina ir kuo šie augalai patrauklūs – mes saugesni nei vakariečiai dėl ligų, nes mūsų dirvos neužterštos. Belgai, olandai vien dėl užkrato sunkiai augina burokėlius.
„Lietuviai nesispecializavo augindami daugumą vaisių ir salotų. Be to, Lenkijoje pavasaris prasideda porą savaičių anksčiau. Tai labai daug. Kai pas mus prasideda pirmosios salotos, Lenkijoje jos jau būna atpigusios, nes sezonas įsisiūbavęs. Uždirbti konkuruojant su kaimynais sudėtinga“, – rinkos dėsnius aiškina Dainius Dundulis, „Norfos mažmenos“ valdybos pirmininkas.
Tačiau yra kultūrų, kurias mes sėkmingai auginame. Pavyzdžiui, bulves ir morkas bei kopūstus visus metus valgome lietuviškus. Pritrūksta mūsų kraštuose išaugintų svogūnų.
Prekybininkas sako, kad, pavyzdžiui, švieži pekino kopūstai pas mus atkeliauja iš Vengrijos, kur pavasaris vos ne mėnesiu ankstesnis. Tai gamta, o sienos atviros.
„Ispaniškų pomidorų, kuriems auginant nereikia šildyti šiltnamių, savikaina vis tiek bus mažesnė nei mūsų, augintų šiltnamyje, kai lauke spaudžia minus dvidešimt. Tai tas pats, kas pas mus mėginti auginti bananus ar apelsinus“, – sako verslininkas.
Iš kitose pusės, tokia kultūra kaip morka (rudeninės, ne šviežiausios, kai vežamos iš Italijos) ar burokėliai puikiai auga pas mus. Mes galime su jais konkuruoti visoje Europoje. Kaip ir su agurkais ar pomidorais, kurie auginami vasarą šiltnamiuose, kuriems nereikia papildomo šildymo. Tokias kultūras turi palaikyti valstybė, galbūt remti perdirbimą, nes joms tinkama gamta ir esame konkurencingi.
Verslininkas įvardina, kur mūsų stiprybė – šakniavaisiai, kuriems nereikia šilto klimato ir kuriems reikia daug vandens.
Uogos tinklams neįdomios
Uogos ne prekybos tinklo prekė. Pavyzdžiui, braškės genda ypatingai greitai, prekybininkai jų nori tik nedidelių kiekių. Serbentus galima laikyti ilgiau, bet nėra jų pirkimo tradicijos. Tai turgaus prekės. Obuolių kiek mūsiškiai užaugina, tiek parduoda.
„Šiandien pas mus asortimente tik 20–30 proc. lietuviškų obuolių, kiti importiniai. Lenkų ūkininkų naudojamos technologijos efektyvesnės, klimatas geresnis. Konkuruoti ne taip paprasta“, – dėlioja verslininkas.
D. Dundulis gan skeptiškai žvelgia į mūsų valdžios propaguojamą ir remiamą vadinamąją „Trumpesnę maisto grandinę“, kai pats ūkininkas gamina ir tiekia produktus pirkėjams. Verslininkas skaičiuoja, kad šis modelis tinka tik tuo atveju, kai žmonėms žemės ūkis ne tiek verslas, kiek hobis. Vakaruose toks modelis egzistuoja. Žmonės laiko po 20 karvių, gamina sūrį ir vietos turguje jį parduoda. Toks produktas 5 kartus brangesnis nei didelio perdirbėjo, tačiau visiems tai tinka.
Efektyvus didelis
„Jei norime konkurencingo ūkio, jis turi būti gana didelis ir efektyvus. Atlyginimai auga ir smulkūs ūkiai traukiasi, nes jų savininkų arba nebetenkina uždarbis, kuris nebedidėja, arba jie nebeišgali samdyti darbuotojų ir turi trauktis“, – aiškina D. Dundulis ir pažymi, kad mes nekuriame efektyvių ūkių, nes neleidžiame statyti didelių fermų, kurios savikaina būtų kitokia nei mažų ūkių.
Verslininkas sako, kad būtent dėl atlyginimų augimo menksta turgus. Niekas nenori už palyginti nedidelius pinigus stovėti šaltyje ir lietuje.
„Turguje prekybininkų sumažėjo ne todėl, kad jie nebenori prekiauti, o todėl, kad nebeapsimoka. Jei mes mėsą galėtume parduoti 20 proc. pigiau – tą leistų sumažintas PVM – nebeliktų turgaus ir važiavimo į Lenkiją. Geras pavyzdys, kaip išnyko pilstukas – skiestas spiritas. Užteko sumažinti akcizus, degtinė atpigo tris kartus ir alkoholio skyriuje teko įrenginėti papildomas kasas, kad spėtume aptarnauti pirkėjus. Kontrabandos nebeliko“, – prisimena D. Dundulis.
„Mes patys auginame sėklines ir maistines bulves. Tiesa, pastarųjų poreikis mažėja, nes mžėja gyventojų. Jų eksportas nestabilus ir išvežame tik tada, kai kurią nors šalį ar kelias užklumpa stichinės nelaimės. Prieš kelis metus „nuskendo“ derlius Didžiojoje Britanijoje, pernai sausra užklupo Italiją. Iki šiol mūsų pagrindinė rinka buvo Rusija, kurią praradome“, – pasakoja J. Pukelis.
Daržovių derlius 2017 m. tonomis