„Natūralu, kad organizacijos siekia rezultato, bet sakyčiau, kad esminis lūžis jau įvykęs – garsiai kalbame, jog rezultatai – ne vien įvykdyti darbai ir skaičiuojami pelnai, bet ir laimingi, energingi, produktyvūs žmonės. Dėmesys darbuotojų emocinei būsenai ir įvairių sprendimų, kaip ją gerinti, paieška – jau tapusi kasdienybe. Tačiau pastebiu, kad dar neretai realių veiksmų asmeniniu ar organizacijos lygmeniu imamės tik tada, kai būna pasiekta kritinė perdegimo riba, o nuovargį priimame kaip kasdienį reiškinį, ramindami save, kad ateis atostogos ir pailsėsim, savaitgalį pailsėsim, rytoj pailsėsim. Maža to, pasakyti „ne“ dažnai bijome arba vis atrodo „aš gi galiu“, o atsipeikėjame tik tada, kai visa tai priveda prie liūdnų pasekmių. Pripažinkime, paskendę kasdienybėje, retai prisimename, kad pavargęs žmogus negali būti efektyvus ir motyvuotas. Tą būtina reguliariai priminti tiek sau pačiam, tiek organizacijose“, – pranešime žiniasklaidai sako Personalo valdymo profesionalų asociacijos (PVPA) vadovė Aušra Bytautienė.

Sveikatos psichologė, socialinio verslo „sveikatadarbe.lt“ vadovė Sigita Vičaitė sako galinti tik patvirtinti, kad nuovargis tapo bene kasdiene daugelį darbuotojų lydinčia būsena. „Didžiausia problema, kad retai sau leidžiame sustoti. Vis dar vyrauja tam tikra socialinė norma, kad tarsi gėda būti neužsiėmusiam, nejauku ir nemalonu pasakyti „ne“ naujiems darbams. Visa tai susiformavo dėl kartais tikrai per didelių reikalavimų organizacijose ir resursų trūkumo“, – sako S. Vičaitė.

Ji išskiria pagrindinius ženklus, signalizuojančius apie nuovargį:

* Motyvacijos trūkumas pabaigti pradėtus darbus.
* Sunkumas priimti sprendimus.
* Užmirštami maži, bet svarbūs dalykai.
* Savigrauža dėl poilsio ir nieko nedarymo. „Būna, žmonės sako, kad geriau sekmadienį pasėdės prie darbų, kad pirmadienį būtų lengviau. Tai stiprus ženklas, kad arba esamas krūvis yra per didelis, arba esate išsekę ir pavargę“, – pateikia pavyzdį psichologė.
* Sunkumas sutelkti dėmesį. Pavyzdžiui, bedirbdami vis nuklystame pasižvalgyti, kas vyksta socialiniuose tinkluose, arba einame daryti kavos, nors jos visai nenorime.
* Padidėjęs emocinis jautrumas. Atrodo, kad visko tiesiog per daug, tuomet net vienas nereikšmingas klausimas išveda iš kantrybės.
* Tampa nebeįdomu, apima apatija aplinkai.
* Atsiradę psichosomatiniai sutrikimai – galvos skausmai, nemiga, nervingumas, virškinamojo trakto sutrikimai.
Kava su pienu

Vairavimas nuvargus prilyginamas vairavimui išgėrus

Sveikatos psichologė, atsakydama į klausimą, kaip atsiranda nuovargis, iliustruoja dažną situaciją darbe.

„Įsivaizduokime situaciją, kai dalyvaujame kokiame nors sudėtingame įtemptame procese, pavyzdžiui, rengiame ataskaitą ar pristatymą, šalia – gausus informacijos srautas (susitikimai, kiti klausimai, kurie ateina iš skirtingų vietų, šaltinių), kartu dar prisideda padidėjusi emocinė įtampa, pavyzdžiui, įvyksta kažkas netikėto – suserga jūsų vaikas, na, ir galiausiai, kad nebūtų per maža, iššoka kokie nors išoriniai dirgikliai, pavyzdžiui, triukšmas. Tuomet mūsų organizme įsijungia savireguliacijos procesai: pastangos reguliuoti dėmesį, emocijas, mintis, savitvarda. Be to, organizmo reakcija priklauso nuo to, koks paros metas, kokie mūsų mitybos įpročiai ir kiti fiziologiniai veiksniai. Esant visai šiai puokštei dedamųjų, mūsų organizmas išeikvoja vidinius resursus, tai sąlygoja elgsenos, kognityvinės veiklos pokyčius. Tampa sunkiau sutelkti dėmesį, įvertinti visas galimybes, pamatyti sprendimų alternatyvas, atsiranda šališkumas, skubotumas, mažėja ištvermė. Tokiu būdu, organizmas pradeda mus tarsi saugoti nuo dar didesnio resursų išeikvojimo“, – paaiškina sveikatos psichologė.

Įvairiais moksliniais tyrimais įrodyta, kad nuovargis lėtina darbo atlikimą, lemia klaidas, didina nelaimingų atsitikimų riziką.

„Pavyzdžiui, ar žinojote, kad dėl dėmesingumo ir reakcijos sulėtėjimo vairavimas nuvargus yra prilyginamas vairavimui išgėrus. Tik kažkodėl, pavyzdžiui, logistikos sektoriuje vairuotojus labai griežtai tikriname su alkotesteriais, o štai nuovargis darbo vietose niekaip nematuojamas ir nevertinamas, nors tai daryti galima“, – sako S. Vičaitė.

Skirtingi darbuotojų nuovargio „veidai“

* ZOOM arba video konferencijų nuovargis. Nuotolinių susitikimų metu esame nejudrūs, „prirakinti“ prie ekranų – tai tampa fizine apkrova mūsų kūnui. „Kartu tenka išgyventi papildomų iššūkių, susijusių su neverbalinės informacijos praradimu – nematome žmonių akių, iki galo nesuprantame, kaip priimama mūsų informacija. Na, ir neslėpkime, kad dažnai tokių susitikimų metu „multitaskiname“. Mūsų organizmas negali į tai nereaguoti“, – komentuoja S. Vičaitė.

Sveikatos psichologė pataria būtinai skirti laiko higieninėms pertraukoms tarp susitikimų – atsistoti, bent trumpai pasivaikščiojimui ir jokiais būdais dalyvaujant susitikime nedaryti pašalinių darbų.

* Sprendimų priėmimo nuovargis. Skaičiuojama, kad kasdien priimame apie 35 tūkst. įvairiausių sprendimų: nuo to, ką valgysime pusryčiams, iki sudėtingų profesinių klausimų sprendimų. O šiame laikmetyje, kai diegiamos naujovės, informacinė ir technologinė pažanga vis reikalauja prisitaikyti, sprendimų priėmimas tapo kasdienė įtempta veikla. Nuovargis atsiranda, kai reikia priimti daug kompleksiškų ir sudėtingų sprendimų. Toks nuovargis gali pasireikšti vengimu priimti sprendimus arba kaip tik – priimti pirmą šaunantį į galvą, gerai jo nepasvarsčius, neįvertinus visų galimų pasekmių.

* Apsaugos priemonių nuovargis, siejamas su suvaržymais ir apsunkinimais. Tai ypač būdinga darbuotojams, dirbantiems tokiuose sektoriuose kaip medicinos, gamybos, kai reikia nešioti respiratorius ar kitas apsaugos priemones kasdien. Visa tai reikalauja organizmo papildomų resursų. Patariama, kad tokių darbuotojų poilsio laikas be apsaugos priemonių būtų dažnesnis. Žinoma, apsaugos priemonės turi būti maksimaliai kokybiškos.

Išbalansuotas darbo tempas blogiau už intensyvų

S. Vičaitė prisimena prieš dvejus metus jos bei J. Stanislavovienės ir L. T. Valandis atlikto 1229 darbuotojų tyrimo rezultatus, kai paaiškėjo, jog išsibalansavęs darbo tempas, kai šis būna tai per daug didelis, tai per mažas, žymiai daugiau siejamas su nuovargiu, negu tiesiog intensyvus darbo tempas.

Tuo atveju, kai tempas išsibalansavęs, vadovų nuovargis buvo didesnis nei darbuotojų. Tai leidžia daryti išvadą, kad pirmiausia reikia kiek įmanoma maksimaliai stabilizuoti darbo krūvio pasiskirstymą.
Kita paaiškėjusi išvada – visais atvejais nuovargio išraiška žymiai didesnė tų žmonių, kurie sakė, jog jiems trūksta kolegų ir vadovų paramos. Todėl sveikatos psichologė pirmiausia rekomenduoja kiekvienos organizacijos lygmeny puoselėti kultūrą, kad darbuotojai nesijaustų palikti vieni su sprendimais. „Žmonės turi nebijoti klausti, diskutuoti, tartis ir pripažinti, kad negali ir neturi visko žinoti, tai normalu“, – pataria S. Vičaitė.

A. Bytautienė primena ir dar vieną svarbų aspektą: „Kviečiu vadovus skirti ypatingą dėmesį tiems žmonėms, kurie sako „aš galiu, padarysiu viską“. Būtent tokie žmonės, kurie yra labai motyvuoti, daug ir puikiai dirba, tačiau dažniausiai nieko kito nemato, kaip tik darbą, neretai ir prieina prie kritinės nuovargio ribos. Jeigu tik įmanoma, stenkimės organizacijose paskirstyti žmonių darbo krūvį tolygiai, nuolat stebėti savo darbuotojus – ne tik kaip jie dirba, bet ir klausti, kaip ilsisi. Suprantu, kad lengva patarti teoriškai, bet priminti sau laiku tam tikrus svarbius dalykus – būtina.“

O ką galime padaryti kiekvienas kasdien? „Galime pasitelkti sąmoningo dėmesingumo komponentus: dienos bėgyje ką nors daryti lėčiau (lėčiau išgerti kavą per pertraukėlę, lėčiau kur nors nueiti), karts nuo karto sustoti (pažiūrėti pro langą, pabūti minutę užsimerkus), daryti ką nors kitaip (pasirinkti kitą kelią į darbą, nueiti kur nors kitur papietauti, pašnekinti kitą kolegą) – tai yra tie dalykai, kurie dažniausiai mus lydi atostogose, tad pasistenkime to turėti daugiau kiekvieną dieną. Na, ir kiti du raktiniai žodžiai: pusiausvyra ir parama. Pirmiausia, nepamirškime pusiausvyros tarp darbo ir asmeninio gyvenimo, darbo ir poilsio, protinio ir fizinio darbo. Antra, kurkime jausmą, kad nei patys, nei kiti nesijaustų vieni, nebijokime pripažinti, jog nesame tie, kurie turi viską išspręsti, turėkime šalia žmones, kuriais galime pasitikėti ir kartu spręsti iššūkius. Taip pat būkime parama kolegoms“, – pataria S. Vičaitė.

***

Šis straipsnis yra specialaus „Delfi Karjera“ projekto ciklo „HR žvilgsnis“ dalis. Ankstesnį ciklo tekstą rasite ČIA. Ciklas skirtas perteikti personalo vadovų, žmogiškųjų išteklių specialistų įžvalgas dėl gerovės darbuotojams sukūrimo ir patarimus, kurie gali praversti ieškant darbo ar keliant kvalifikaciją.

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama Delfi paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Delfi kaip šaltinį. Daugiau informacijos Taisyklėse ir info@delfi.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją