2019 m. balandžio 23 d. teismo priimtame sprendime nurodoma – jei kompanija reikalauja, kad darbuotojas dirbtų iš namų, ji turi padengti dalį būsto nuomos išlaidų. Nagrinėjamoje byloje ne visą darbo dieną dirbančiam darbuotojui neteko išsinuomoti didesnio būsto ar patirti išlaidų dėl to, kad dirbo nuotoliniu būdu, tačiau jam priteisė 150 Šveicarijos frankus (133 eurus), nes kompanijai nereikėjo nuomoti biuro patalpų ir ji sutaupė lėšų.
„Jei jums nesuteikiama darbo vieta, jei jūsų butas naudojamas darbo reikmėms, darbdavys turi tai kompensuoti“, – portalui bbc.com aiškino advokatų kontoros „Pestalozzi“ partneris Martinas Mulleris.
Jis pateikė pavyzdį su asmeninio automobilio naudojimų darbo reikalams: „darbuotojas moka automobilio draudimą ir t. t., bet, pagal įstatymą, darbdavys turi padengti dalį išlaidų.“
Teismo sprendimas nesulaukė didelio atgarsio, bet, prasidėjus COVID-19 pandemijai, įgavo daugiau aktualumo. Koronaviruso metu dauguma Šveicarijos gyventojų dirba iš namų. Ar tai reiškia, kad visi prie virtuvės stalo dirbantys asmenys turi gauti išmokas iš darbdavių?
Kas gali tikėtis kompensacijos?
Nebūtinai, teigia M. Mulleris. Pasak jo, teismo sprendimas nereiškia, kad visiems dirbantiems nuotoliniu būdu priklauso kompensacija. Lemiamas veiksnys – ar darbuotas pats nori dirbti iš namų, ar to pageidauja darbdavys. Jeigu yra galimybė dirbti iš biuro, darbdavys neprivalo padengti dalies išlaidų nuomai.
Šveicarijos nuomotojų asociacijos duomenimis, Ciuriche kompanija per metus sumoka už darbuotojo vietą biure nuo 3 000 iki 5 000 Šveicarijos frankų (2 664–4 440 eurų). Pasak M. Mullerio, ne biuro erdvė lemia kompensacijos darbuotojui dydį, o jo atlyginimas. Jis pateikė anksčiau (iki teismo nutarties) sudarytų sutarčių, dažniausiai užsienio kompanijų, samdančių darbuotojus Šveicarijoje ir neturinčių biuro šalyje.
„Kompensuojama nuomos dalis turi būti proporcinga atlyginimui, antraip mokesčių inspekcijos perkvalifikuos kompensaciją kaip atlyginimą. Visą dieną dirbančiam žmogui kompensacija sudaro nuo 250 iki 500 Šveicarijos frankų (232–464 eurai)“, – sakė advokatas.
Pasak M. Mullerio, nors dauguma šveicarų dirbančiųjų buvo priversti dirbti iš namų, šalyje įvedus karantiną, teisininkų bendruomenė sutaria – teismo nutartis negalioja dabartinės unikalios padėties atveju. „Prasidėjus COVID-19 pandemijai, darbdaviai išlaikė biurus, savo darbuotojų darbo vietas. Tai nebuvo pinigų taupymas, nurodant dirbti iš namų. Be to, patiems žmonėms buvo saugiau dirbti iš namų“, – sakė jis.
Galimi neigiami aspektai
Šveicarijos darbdavių atstovas spaudai Fredy Greuteris teigia – iš karto po teismo nutarties priėmimo žiniasklaida rašė, kad kompanijos nerimavo, bet pamažu nerimas išsisklaidė. Be to, daug kompanijų analizuoja nuomos dalies kompensavimo koncepciją ir svarsto, kaip atrodytų nuolatinis darbas iš namų, pasibaigus koronaviruso epidemijai.
Jis nurodė ir galimus neigiamus aspektus – galbūt ne visiems darbuotojams tai bus finansiškai naudinga: „Gali nelikti įvairių priedų – kaip antai, išmokų maistui ar kelionėms į ir iš darbo“, – sakė F. Greuteris. Nuolat dirbant iš namų, net jei dalį nuomos kompensuoja darbdaviai, gali sumažėti darbo užmokestis – juk dideli atlyginimai, susiję su pragyvenimu brangiuose miestuose, gali sumažėti, jei nuotoliniu būdu dirbantys žmonės apsigyvens vietose, kur reikia mažiau lėšų pragyvenimui (taip teigė „Facebook“ vyriausiasis vadovas Markas Zuckerbergas).
F. Greuteris spėja, kad darbas iš namų išpopuliarės, bet nemano, kad artimu metu kompanijos suskubs atsisakyti biurų.
Lemia būsto pasirinkimą
Kitiems atrodo, kad nuomos kompensavimų dažnės dėl COVID-19 įneštų pokyčių. „Daugelis darbdavių pamatė, kad darbuotojai iš namų dirba puikiai, ne visiems reikia būti biure“, – sakė Sent Galeno universiteto teisės dėstytojas Thomasas Geiseris. Dar anksti prognozuoti poveikį nekilnojamojo turto rinkai, vis tik jam atrodo, kad populiarėjant darbui iš namų keisis žmonių preferencijos, renkantis namus.
Jau dabar yra tai parodančių ženklų. Skaitmeninės rinkodaros vadybininkė Céline Zemp (24 m.) atsižvelgė į vis didėjančią tikimybę dirbti iš namų, kai liepos mėnesį kartu su seserimi rinkosi butą nuomai. Jiedvi planavo ieškoti buto su dviem miegamaisiais kažkur netoli Ciuricho centro, bet galiausiai išsinuomojo butą su dar vienu papildomu kambariu, kurį ketina naudoti kaip namų biurą. Merginoms neteko didinti nuomai skirto biudžeto – jos lanksčiau rinkosi vietą. „Dėl papildomo kambario mes išplėtėme būsto lokacijos spindulį nuo 10-ies minučių viešuoju transportu iki 20-ies minučių“, – pasakoja C. Zemp.
Nors C. Zemp kompanija turi biurų ir ji nesitiki, kad darbdavys prisidės prie būsto nuomos, svarbus pats faktas, kad į būsto paieškos kriterijus buvo įtraukta nuotolinio darbo iš namų aplinkybė.
Kompanijoms bandant įvertinti savo planus po koronaviruso ir atsižvelgiant į naują daugumos darbuotojų nuotolinio darbo iš namų patirtį, Aukščiausiojo Teismo sprendimas, tikėtina, gali turėti įtakos jų planams.
Th. Geiseris prognozuoja, kad dalies darbuotojo būsto nuomos kainos padengimas darbdaviams ateityje gali tapti norma.
„Manau, kad tokia praktika gali paplisti, ypač po to, kai šis atvejis sulaukė tiek dėmesio spaudoje.“