– Jogaila, žinome, kad jūs esate puikus renginių organizatorius, vadovas, sakykite, kaip jaučiatės, jei visą dieną bendraujate? Ar sugrįžęs namo norite pasislėpti kamputyje ir patylėti, ar galite toliau bendrauti?
– Žinote, manau, kad tai priklauso nuo to, kiek gerai sekasi bendrauti per tą visą dieną. Jeigu „užsivedi“, sukuri savyje daug energijos, varai varai varai ir negali sustoti. Jeigu puikiai sekasi, tai ir vakare, sugrįžus namo, ir nuėjus į svečius (kai nebuvo karantinas), trokšti išsipasakoti. Tie susitikimai su žmonėmis tave „užveda“ tiek, kad tu negali sustoti, nors jau pats laikas nurimti, eiti miegoti.
Jeigu nesisekė kalbėti, pardavinėti, tai ūpas dingsta. Noras šnekėti su žmonėmis, su aplinkiniais, draugais, po truputį blėsta. Kitaip sakant – kaip diena, taip naujiena. Bet iš esmės po darbo bendrauti su namiškiais, draugais, man yra didelis malonumas.
– Jogaila, prisiminkite save vaikystėje, paauglystėje, ar buvote uždaras, ar buvote toks, kaip liaudyje sakoma, pliurpalas?
– Pašnekėti niekada nėra blogai. Ko aš nemėgstu iki šiol, tai skambinti draugui ir kalbėtis apie tai, kaip jis gyvena. Man neįdomu ir, manau, kad jam taip pat neįdomu, kaip aš gyvenu. Įdomiausia yra išspręsti klausimą, problemą, situaciją, o beviltiškas kalbėjimas telefonu 15 minučių apie nieką yra ne kas kitas kaip didžiausias nuovargis.
Laukimas ir nieko nedarymas taip pat yra didžiausias nuovargis. Pavyzdžiui, kai tenka vesti renginius, išeini į sceną, pristatai žmogų, kuris netrukus pasirodys, o po to sėdi pusvalandį, lauki, kol jis pasirodymą baigs. Tas laukimas yra beprotiškai varginantis.
Konstruktyviai kalbėti, bendrauti su žmonėmis yra daug maloniau negu tylėti ir nieko neveikti. Tyliu tik tada, kai miegu arba skaitau knygą.
– Laura, sakykite, kiek svarbus yra gebėjimas bendrauti, atrinkinėjant žmogų į vadovo poziciją?
– Veikiausiai kalbame apie du asmenybės tipus: ekstravertus ir intravertus. Daugumos požiūriu vadovai turėtų būti ekstravertai – linkę bendrauti, pavyzdžiui, tokie kaip Jogaila Morkūnas. Tai žmonės, kurie bendraudami pasikrauna, gauna gerų emocijų. Ekstravertai gerai jaučiasi turėdami išorinį kontaktą, tas kontaktas juos pastiprina.
Vis dėlto, negalėtume pasakyti, kad tik ekstravertai gali būti puikūs vadovai. Ekstarvertai geriausiai jaučiasi veikdami, o intravertai – kuomet yra savo vidiniame pasaulyje. Intravertai labai giliai apmąsto ir labai įsitraukia į klausimą arba į problemą. Tiek ekstravertas, tiek intravertas gali būti labai geras vadovas.
Jeigu intravertas įgyja ekstravertui būdingų savybių: gerai kalba viešai, moka aiškiai suformuluoti klausimą – jis išties puikus vadovas, nes yra empatiškesnis, labiau girdi kitus, mielai išklauso ir priima sprendimus, kurie yra labiau pasverti negu ekstraverto.
Bet ekstravertas, žinoma, bus geresnis pardavimų vadovas, nes bendraus su daugiau žmonių, nuvyks į daugiau susitikimų, galės paskaityti daugiau pranešimų konferencijose negu intravertas.
Taigi, ieškant vadovo, negalime brėžti griežtos linijos ir sakyti, kad labiau bendraujantis arba mažiau bendraujantis žmogus bus puikesnis vadovas. Kompetentingi žmonės yra geresni vadovai.
– Laura kalba apie tai, kad svarbiausia, jog vadovas būtų kompetentingas. Kompetencija yra jo gebėjimų rinkinys, mes dabar kalbame apie intraversiją ir ekstraversiją. Psichologas Carlas Jungas išskyrė tai kaip du polius. Šiuolaikinėse sistemose mes juos sudedame į vieną, nes žmogus gali turėti ir ekstraversijos, ką mes apibūdiname kaip tarpasmeninį intelektą, ir intraversijos, ką mes apibūdiname kaip intrapersonalinį intelektą. Taigi, toks vadovas turės tiek labai gilų vidinį susikaupimą, tiek gebės bendrauti.
Jogaila, kada pastebėjote, kad jūsų gebėjimas bendrauti, komunikuoti, susipažinti su žmonėmis yra didesnis nei aplink jus esančių žmonių.
– Nieko nepastebėjau. Yra kaip yra ir tu niekur nieko neišmoksi. Ne karantino metu skaitydavau įvairiausias paskaitas, važinėdavau po mokyklas. Manęs klausdavo, kaip tapti renginių vedėju ar renginių organizatoriumi. Atsakydavau šitaip: galiu sumokėti labai daug pinigų, stoti į muzikos akademiją ir pradėti dainuoti, bet aš niekada nemokėsiu dainuoti ir geriausi pasaulio meistrai manęs to neišmokys. Tai yra duota arba – ne. Jeigu žmogus gali būti inžinierius, kruopštus iki negalėjimo, man kantrybė baigtųsi ties 7 minute. Man tai neduota. Manau, kad yra dalykų, kuriuos tau duoda Gamta, Karma, Likimas, galų gale genai.
Aš visą gyvenimą plepėjau, man visą gyvenimą patiko žmonės, niekada nesistengiau nuo jų pabėgti. Tokios akimirkos, kad prabudau 2001 metais, ir suvokiau, kad man patinka bendrauti, nebuvo. Kiek save atsimenu, tiek bendrauju.
Aišku, man irgi reikia stengtis. Mano pirmoji gyvenime perskaityta knyga buvo Dale‘o Carnegie „Kaip įsigyti draugų ir daryti įtaką žmonėms“. Supratau, kad reikia ruoštis, apgalvoti, ką kalbėsi su žmonėmis. Tai nėra sudėtinga, bet reikia apmąstyti pokalbio eigą ir tai yra labai svarbu. Tada aš pradėjau suvokti, kiek svarbu komunikavimas ir, kad liežuvis gali atrakinti labai daug durų...
– Jogaila pasakoja, jog visą laiką mėgo bendrauti. Neįvyko taip, kad vieną dieną pabudo ir tai suprato. Manęs dažnai klausia, ar galima tarpasmeninį intelektą paaukštinti? Išmokti įvairių technikų galima, tačiau pats intelektas, jo intensyvumas ir liks toks, koks susiformuoja apie 14 gyvenimo metus.
Laura, sakykite, kai dalyvaujate vadovų atrankose, kaip yra svarbu tiksliai identifikuoti vadovo tarpasmeninį intelektą – kiek gerai jis geba bendrauti?
– Manau, kad nėra ypatingai svarbu identifikuoti, ar jis pajėgus turėti 2 ar 3 susitikimus per dieną. Tai nėra pats svarbiausias dalykas. Visgi, jeigu ieškome vadovo, kuriam kiekvieną dieną reikės bendradarbiauti, kalbėti, dalyvauti susitikimuose su didele komanda, turės daug klientų, žinoma, kad jo ekstravertiškumo lygis turi būti aukštesnis negu, pavyzdžiui, mokslininko. Mokslininkas taip pat gali vadovauti komandai, bet veikiausiai formalių susitikimų jie turės mažiau, taigi ir bendravimo gebėjimų jam nereikės tokių gerų. Prieš samdydamas žmogų, akcininkas pats turi įvertinti, kiek darbe to bendravimo reikės. O mes jau reaguojame į poreikius: renkame ypatingai komunikabilius žmones, mažiau bendraujančius ar tuos, kurie turi labiau išreikštą intravertišką asmenybės tipą.
– Daugybė teorijų sako, kad reikia išryškinti savo stiprybes ir kovoti su silpnybėmis. Daugialypių prigimčių ir intelektų teorija sako, kad nėra stiprybių ir silpnybių, o yra kiekvieno žmogaus unikalumas. Iš tiesų, mes kartais turime turėti vienokių arba kitokių savybių, kad save sėkmingai realizuotume.
Jogaila, sakykite, ar jums kada yra nutikę, kad jūs puikiai išsprendėte kažkokį klausimą būtent dėl šio savo gebėjimo, kad tai jums atrakino kažkokias duris, padėjo kažką pasiekti?
– Vienareikšmiškai – taip. Pasikartosiu, prieš bendraudamas su bet kokiu žmogumi privalai paruošti namų darbus. Ar tai būtų verslo susitikimas, ar turi suvokti viešoje erdvėje sklandančias tavo kliento, darbuotojo, kolegos, partnerio išgyvenimus, problemas, baimes.
Mano supratimu problemos suvokimas, klausimas, kuris yra aktualus, žmogui, su kuriuo bendrauji, yra visa ko pagrindas. Cituosiu Dale‘ą Carnegie, jis sako, kad turi kalbėti apie tai, kas jam rūpi, ir tokiu būdu tu atsirakini, suminkštini jo širdutę. Duodi suvokti, kad jam to produkto, kurį tu pardavinėji, labiausiai ir reikia. Kad tas produktas, kurį tu pardavinėji, jam aktualus.
– Laura, kaip manote, kokiose specialybėse aukštai išreikštas tarpasmeninis intelektas gali tapti trūkumu?
– Tikriausiai kalbame apie tuos žmones, kuriems yra labai svarbu gilus jų profesijos išmanymas. Galėtumėme turėti minty mokslininkus, analitikus, netgi menininkus. Kartais geriau, kad ir aktorius būtų labiau intravertiška asmenybė, o kiek reikia ekstravertiškumo išmoktų. Lygiai taip pat, pavyzdžiui, vertėjai, kuriems reikia sutelkti dėmesį į savo darbą, dirbti jį vienatvėje ir labai kokybiškai.
– Taip pat žinome vieną labai platų sektorių – vadinamą IT (informacinės technologijos). Yra daugybė programuotojų, IT procesų vadovų, inžinierių ir pan. Kaip jiems?
– Informacinių technologijų ekspertai dažniausiai ir būna pristatomi kaip labiau intravertiškos asmenybės, bet IT segmentas sudarytas iš daugybės skirtingų profesijų. Jeigu tikėtumėmės, kad programuotojas bus labiau intravertiška asmenybė, tai, pavyzdžiui, iš IT vadovo, kuris turi vadovauti komandoms, tikėtumėmės daugiau ekstravertiškumo: gebėjimo bendrauti, aiškiau komunikuoti mintis ir nustatyti tikslus.
Taigi, net informacinių technologijų srityje, negalime braukti labai aiškios linijos ir sakyti, kad tiktai intravertai yra sėkmingi. Lygiai taip pat sėkmingi šioje profesijoje gali būti ekstravertai.
– Jogaila, sakykite, ar esate kada papuolęs į situaciją, kuomet geriau būtumėte patylėjęs? Ar yra nutikę taip, kad dėl savo gebėjimo bendrauti, esate nusvilęs?
– Žinoma, kad taip. Manau, kad liežuvis yra ir tavo draugas, ir priešas. Kitą kartą galėjau patylėti, parinkti kitus žodžius, turėti daugiau empatijos ir ją išreikšti, nepasakoti informacijos, kurią žinau.
Noriu įkalti sau ir visiems kitiems į galvas, kad pokalbiams reikia ruoštis ir nevaidinti, kad viską žinote.
Taip pat nepraleisti progos patylėti. Yra krūva gražių liaudiškų posakių apie tai, kad reikia filtruoti pašnekesį, kalbą.
Vis dėlto, idealių žmonių nebūna ir mes ant to paties grėblio lipame ir lipame nuolatos – tai yra neišvengiama.
– Laura, yra toks dalykas kaip perdegimas. Kartais jis įvyksta ir dėl to, kad būtent tarpasmeninis intelektas būna pereikvotas, kai žmogus neturi jo aukštai išreikšto, o pagal darbo pobūdį, poziciją, tenka labai daug bendrauti. Kaip organizacijos su tuo kovoja? Kaip žmogui padėti?
– Perdegimas yra labai greito gyvenimo tempo pasekmė. Ir mes turime netgi konkrečias profesijas, kurių atstovai yra perdegę. Kad žmonės perdegę parodo tai, kad jie nebegali žavėtis ir su malonumu dirbti to darbo, kuris anksčiau jiems buvo ypatingai mielas. Pavyzdžiui, mūsų gydytojai ir anksčiau ir šiuo metu didelė jų dalis yra perdegę, nes yra ypatingai pavargę. Pagrindinis vaistas nuo perdegimo yra poilsis.
Mūsų visuomenėje, samdant vadovus, labai retai klausiama, kaip jie ilsėsis. Atrodo klausimas keistas, nes mes samdome žmones į darbą, bet tai yra labai svarbus, preventyvus klausimas, kuris gali padėti išvengti perdegimo darbe. Perdegti gali tiek intravertai, tiek ekstravertai. Nes jie lygiai taip pat gali labai daug dirbti ir tai nebūtinai susiję su kalbėjimu ir bendravimu, tai yra susiję su darbo krūviu ir nepailsėjimu.
– Jogaila, ar jums būna, kad neturite su kuo pabendrauti? Ką darote, jei matote, kad pritrūko bendravimo?
– Nebūna taip. Mes kiekvienas gyvename savo burbule, jame yra vienokie ar kitokie žmonės, mažesni ekstravertai, didesni intravertai ar atvirkščiai. Tą burbulą patys ir kuriame, mes gyvename tokioje aplinkoje, kurią patys susikuriame.
Jeigu neturime gerojo mikroklimato, tai ar esame laimingi? Turbūt ne. Kiekvienas ieškome žmonių, su kuriais būtų faina ir gera bendrauti, būti kartu.
Dabar yra sudėtingas laikotarpis, kai mes turime izoliuotis, kas yra nemalonu, bet ateis laikas, kai galėsime bendrauti gyvai.
Tokio epizodo, kad nėra su kuo pakalbėti (nebent yra tokia tema, dėl kurios nėra su kuo pasitarti), gyvenime neturėjau. Tikrai turiu su kuo pabendrauti su didžiausiu nuoširdumu, atsidavimu ir malonumu.
– Tokioje situacijoje kaip karantinas žmonėms, kurie turi aukštai išreikštą tarpasmeninį intelektą, šiek tiek sunkiau prisiderinti, kadangi jie buvo įpratę būti tarp žmonių ir su žmonėmis. Žmonės, kurie turi neaukštai išreikštą tarpasmeninį intelektą, sako kad gali lengviau prisitaikyti ir jiems yra paprasčiau. Tai nereiškia, kad esame vieni už kitus geresni. Tiesiog mūsų gebėjimas prisitaikyti taip pat priklauso nuo to, kiek yra išreikštos mūsų prigimtys ir intelektai.
Laura, ko karantino metu palinkėtumėte žmonės, kurie pamato savyje aukštai išreikštą, vidutiniškai išreikštą, neaukštai išreikštą tarpasmeninį intelektą?
– Labiau pažinti ir atrasti save. Kiekvienas, kuris pažįstame save geriausiai, galime prisitaikyti ir būti labai naudingi darbo rinkoje. O, jeigu norite padaryti ypatingai gerą darbą, kviečiu registruotis Lietuvos Raudono Kryžiaus savanoriu arba savanore ir padėti Lietuvos medikams.
– Jogaila, ko palinkėtumėte jūs?
– Labai gražus Lauros palinkėjimas dėl Raudonojo Kryžiaus. Kiekvienas turime atrasti tai, ko manėme, kad savyje neturime. Linkiu kiekvienam pradėti daryti tai, ko anksčiau nedarėte. Pats per šiuos metus išmokau kepti bananų duonelę, morkų pyragą, gaminti įvairiausius troškinius, pradėjau žaisti golfą, sportuoti. Kitaip tariant, yra begalės užsiėmimų, kurių gyvenime nesu daręs, bet darau dabar. Linkiu atrasti naujų veiklų, nezyzti, kad nėra, ką veikti.
Laidas „1toks unikalus“ su edukacinių bendrovių „Kalba“ ir „EgoPerfectus“ kūrėju, karjeros konsultantu Ryčiu Jurkėnu žiūrėkite per „Delfi TV“ kiekvieną ketvirtadienį.
Ieškote žinių, reikia pagalbos dėl karjeros – užduokite klausimą profesionaliam karjeros konsultantui Ryčiui Jurkėnui!