Pradėsiu nuo fakto, kad žmogaus efektyvumas, bendra fizinė ir emocinė savijauta tiesiogiai priklauso nuo to, kaip asmuo geba išlaikyti balansą tarp laiko, skirto darbiniams reikalams, ir laiko, kuris skiriamas asmeniniam gyvenimui. Tie, kurie šventai įsitikinę, kad gerų rezultatų galima pasiekti tik dirbant ilgas valandas, nustumiant į šalį visus kitus dalykus, ne tik išsibalansuoja, bet ir sėkmingai juda link būsenos, kuri vadinama „lėtiniu nuovargiu“ arba „perdegimu“.
Reikia atkreipti dėmesį į tai, kad kuo veikla subtilesnė, tuo daugiau energijos ji pareikalauja. Kad ir kaip atrodytų keista, bet fiziniams darbams energijos reikia daug mažiau nei analitiniams ir kūrybiniams.
Prarasto balanso ženklai
Jei darbas žmogaus gyvenime užkariavo pirmąsias pozicijas, tai galima suprasti nesunkiai: nuolat ilgėja darbo valandos (dirbama daugiau nei 10-12 valandų per parą), vis mažiau laiko skiriama artimo rato žmonėms (šeimai ir draugams), nepastebimai „nebelieka laiko“ sportui, hobiui ir kitiems pomėgiams. Apleistas asmeninis gyvenimas iššaukia sveikatos, santykių, vidinės motyvacijos problemas. Žmogus pasidaro grubus, šaltas, uždaras, kritiškas. Pats nuo tokios būsenos kenčia, tačiau nežino, kaip iš jos gali išeiti.
Kad balansas yra prarandamas galima suprasti ir tada, kai žmogui tampa neįdomūs su darbu nesusiję dalykai – jis visuomet kalba apie darbinius klausimus, o jei pokalbio tema pakrypsta link laisvalaikio ar kitų temų, pasijunta nepatogiai, nes nebeturi ką pasakyti arba jam tiesiog neįdomu. Vengimas išeiti atostogų ir nuolatinis darbas savaitgaliais – puikūs indikatoriai to, kad sveiko balanso tarp darbo ir asmeninio gyvenimo nėra.
Balansas yra itin svarbi tema dėl dar kelių priežasčių: jis yra tiesiogiai susijęs su gyvenimo džiaugsmu, pasitenkinimu, vidinės pilnatvės jausmu. Daugeliui žmonių atrodo, kad kuo daugiau dirbs, tuo greičiau gaus norimus rezultatus, pasieks iškeltus darbinius tikslus ir tada jau bus tikrai laimingi. Taip, rezultatai iš tiesų pasiekiami kryptingu, nuosekliu ir kokybišku darbu. Jei šiame siekime sveika pusiausvyra tarp dviejų svarbių gyvenimo sričių neišlaikoma, ilgalaikis rezultatas dažnu atveju būna ne toks, kokio tikimasi: žmogus dirba daug, padaro daug, tačiau džiaugsmo ir prasmės laikui bėgant nebelieka. Taip nutinka todėl, kad atsiradęs vienpusiškumas žmogų daro emociškai skurdesniu, tam tikra prasme „bukina“.
Jei balansas yra neišlaikomas ir per daug energijos skiriama darbui – yra prarandamas santykis su artimiausia aplinka, arba šis santykis (su tėvais, antrąja puse, vaikais) tampa skurdus ir apsiriboja pusryčiavimu tylomis, apsikeitimu keliais šabloniniais klausimais vakare ir bendru televizoriaus žiūrėjimu arba knygų skaitymu skirtingose lovos kraštuose. Gyvenant tokį gyvenimą ateina vienatvės ir tuštumos jausmas, liūdesys, o galiausiai viskas, dėl ko žmogus stengėsi, kam atidavė daug laiko ir energijos, netenka prasmės. Dažnai toks žmogus pats to nejausdamas ima kaltinti pačius artimiausius žmones, laikyti juos nedėkingais ir priekaištauti, kad tai dėl jų jis tiek dirbo, o štai dabar nesulaukia net menkiausios padėkos.
Sveikas balansas tarp darbo ir asmeninio gyvenimo
Kalbant apie balansą tarp darbo ir asmeninio gyvenimo, svarbu „neperlenkti lazdos“. Tiesa ta, kad 100 proc. šių dviejų sričių atskirti neįmanoma ir... nereikia. Nereikia savęs, o ir kitų apgaudinėti, kad tikrasis balansas – sėdėjimas kiaurą parą lotoso pozoje po palme, klausant, kaip ošia jūra. Tai – kitas kraštutinumas.
Balansas yra lyg ėjimas lynu, kai einant nuolat pasvyrama tai į vieną (šiek tiek daugiau laiko darbui), tai į kitą (šiek tiek daugiau laiko poilsiui) pusę, tačiau būtent šie svyravimai leidžia išsilaikyti ant lyno. Normali situacija turėtų atrodyti taip: darbe yra dirbama, galvojama apie darbinius klausimus, o laikas po darbo leidžiamas šiuos klausimus atidėjus atokiau – jei būnama su artimais žmonėmis, tai telefonas ir elektroninis paštas netikrinami, o išvažiavus į kelionę užduotys perduodamos kolegoms.
Svarbu suprasti, kad neišvengiamai bus dienų, o kartais ir savaičių, kai darbe reikės praleisti daugiau laiko, o tuo tarpu šeimai ir draugams tokiu periodu laiko bus skiriama mažiau. Darbo krūviams sumažėjus – laiko artimiesiems atsiras daugiau. Sveikos ir brandžios asmenybės bruožas – gebėjimas „persijunginėti“, prisitaikant prie kintančios aplinkos, tuo tarpu ribotai asmenybei „persijungti“ yra labai sudėtinga.
Kaip sau padėti, bandant atrasti balansą tarp darbo ir asmeninio gyvenimo?
Kaip žmogus gali sau padėti? Pirmiausia, reikėtų „užimti“ galvą ne tik darbu, bet ir kitais dalykais. Tiesiog sau pasakyti „nuo rytojaus dirbsiu mažiau“ nepakanka. Verta griežtai pasiplanuoti laiką poilsiui ir artimo rato žmonėms: šiandien tuo ir tuo metu eisiu į sporto klubą, skirsiu laiką vaikams, antrajai pusei, draugams. Jei ketinate pradėti sportą arba į jį sugrįžti, tam labai padeda darbas su treneriu, kai jūs žinote, kad sutartu laiku jūsų laukia ir pasiduoti pagundai dar porą valandų padirbėti, tampa daug sunkiau.
Antras svarbus dalykas – griežta darbo valandų ir darbo aplinkos kontrolė. Geriau valanda ilgiau praleisti darbe, nei grįžus namo apsitvarkyti, pavalgyti, 10 minučių skirti šeimai ir vėl kelioms valandoms sėsti prie darbų. Jei leidžiate sau dirbti namie, jūs netenkate erdvės, į kurią patekus psichika persijungia į poilsio rėžimą, nes namų aplinka imama sieti su darbine veikla.
Trečias momentas – griežtas atostogų ir ilgųjų savaitgalių planavimas – bent pusmečiui į priekį. Išsibalansavęs žmogus, neturėdamas aiškaus atostogų plano, į atsiradusius „laisvus“ tarpus greit įterpia naujas, „netikėtai“ atsiradusias, darbines veiklas, o apie atostogas „pamiršta“.
Siekiant atrasti pusiausvyrą tarp dviejų – darbinio ir asmeninio – pasaulių, svarbu ne tai, ką būtent reikia daryti, o ko atsisakyti. Esmė ir visa ko pradžia – nuoširdus noras tokį balansą sukurti. Jei tam jau esate pasiruošę, priemones ir būdus rasite, o jei dar ne laikas, rasite dešimtis labai svarių argumentų, ir jie visi bus „aš norėčiau, bet...“.